Žali

Štai turime, ko geidauta Frankfurte ir ką reiktų gaminti. Marius Ivaškevičius yra, kaip sakoma, jaunas ir talentingas. Šitaip sakoma apie kiekvieną jauną ir (nepaisant to) rašantį, tad tas vertinimas išskysta. Pasakysiu verčiau, kad Mariaus Ivaškevičiaus romanas yra parašytas meistriškai. Atlikta!

Turime meisterį, kuris padarė euroromaną "Žali". Ką tai reiškia: romaną, kurį malonu skaityti, kuris savo tema aštrus, "kerta per įsistabarėjusias nuomones", "per stereotipus", kuris pasirodydamas sukelia skandaliuką, kuris yra parašytas pagal visus romano kanonus, kurį malonu skaityti ir kurį galima versti į kitas kalbas, siūlyti europietiškai auditorijai. Ši turėtų jį priimti, nes kokios perdėm lietuviškos specifikos nėra, gali skaityti danas ar ispanas - viskas, kas gali trikdyti, neleisti suprasti, vietinio kolorito perteklius, viskas eliminuota. Gera tema su pomirtinio gyvenimo inkliuzais (visi tą mėgstam), grafais ir kaimo koloritu, karu, meile ir šokoladu.

Euroromanas reiškia ir autoriaus paktą su skaitytoju - šiame pakte pažadama, kad bus įdomu. Ivaškevičius pažadą išpildo. Puikūs sakiniai, kiek primenantys lietuvių modernistinius autorius, temų susipynimas, laiko linijų kaitaliojimas (ir valdymas), absurdo intarpėliai, ne be humoro ("Mane, Fiodorai, sušaudė ką tik. Būtų ir tave. Gerai, kad nespėjai", p. 45), kai kurie gabalai yra visiškai aukšto pilotažo literatūra (reminiscencijos, moderno stilių mėgdžiojančios scenelės su grafu ir piemenaite). Yra ir postomodernas - susitikimas su Marcelijumi Martinaičiu, keturiasdešimt šeštais septintais, iš serijos poeto vaikystė, bręstantis Kukutis, Jonas Žemaitis supa Marciuką ant kelių (p. 256).

Turėjo kažkas pradėti. Na ir puiku, kad pradėta nuo puikiai parašyto romano. Lietuvių rašytojai iki šiol mėgino išstenėti (įžiebti?) kažką didingo, išrėkti tą, kas skauda, nesirūpindami skaitytojo laiku, pinigais (nusipirkai, tai jau graužk) ir kantrybe, mėgino įrodinėti ir kalbėti apie tai, kas juos degina.

Bet tai, sutikim(?), ne skaitytojo reikalas. Euroromanas sau tokių aistros papliūpų nemėgsta. Dėl to ir sustojo ties euroromano slenksčiu labiausiai prie jo priartėję - Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas ir Ričardas Gavelis. Jie neperlipo į kitą vagoną. Ivanauskaitei pernelyg rūpėjo ir teberūpi raganos ir tibetai, Kunčinui - sovietmetis - jausmų ir pokštų laboratorija. Kunčinui sovietmetis kaip Baliui Sruogai Štuthofas, bet Kunčinas tapo amžinu Vidurio Europos autoriumi. Jį atrasti ir su malonumu skaityti gali žmonės Lvove, Varšuvoje, Bratislavoje, Prahoje, gal net Vienoje.

Gavelis netapo euroromano autoriumi, nes buvo pernelyg angažuotas nihilistas, o idealizmas čia netinka. Nihilizmas - tai idealizmo forma. Nihilisto pozicija perdėm moralizuojanti, o Ivaškevičius vienintelis sėdi sau po akacija ir rašo literatūrą, kuri yra ne kovos vėliava, o literatūra. Didelė dalis angažuojasi idealams, kaip ir angažavosi, Ivaškevičius - literatūrai. Todėl jį ir įdomu skaityti.

Dėl pačios tematikos - žinoma, vargu ar knyga taps kultine partizanų knyga. Tik pernelyg neskandalijant, nes visai nėra reikalo, - tai knyga ne apie Joną Žemaitį, o apie patį autorių, čia pats autorius kalba ir pasakoja. Jonas Žemaitis (du Jonai Žemaičiai) čia tik siužetui megzti ir pasakotis. Ivaškevičiaus "partizaniškumas" pasitarnauja tam, kad perteiktų postmodernaus žmogaus jauseną, kad sąmonė (asmuo) veikia nesąmonės (t.y. istorijos) fone.

Šiek tiek fantazijos, šiek tiek meistrystės, truputėlis erotikos (nors Kirpėja ir Pieninė smarkai statiškos, pastarajai net besaikis šlapinimasis nesuteikia gyvybinės šilumos, taip ir lieka papai be savybių). O istorija - autorius jos nesirengia vertinti, teisti, net suprasti. Tos pastangos bevertės, nes absurdas neturi prasmės, jį tegalima aprašinėti; tai literatūra dėl literatūros, kaip sakosi pomirtinėje kanceliarijoje vienas herojaus antipodas, bet vis vien Ivaškevičiaus balsu: "Mes ne budeliai, mes - literatoriai" (p. 327).

Tiesa, romanas nepakyla iki mitinės ar maginės literatūros, kitądien negyveni juo apsvaigęs, padėjęs jį į šalį, matai, kad jis lengvai atlimpa. Tai irgi - euroromano požymis. Neužknisa.