Žali

Marius Ivaškevičius romane "Žali" apjuodino pokario Lietuvos partizanus ir suniekino jų kovą už Tėvynės laisvę. Tokią išvadą padarė ne vienas buvęs partizanas ir jiems prijaučiantis, taip pat ir Vytautas Landsbergis (VIII. 9, Nr. 663). Prieš polemizuodamas su tokiu romano įvertinimu, turiu padaryti išlygą. Romano autorius, regis, mano, kad partizaninis karas, nors ir teisingas, buvo beprasmiškas, nes beviltiškas. Aš nemanau, kad šis karas buvo beprasmiškas – gal veikiau beprasmiška iš istorijos perspektyvos bet kokią pralaimėtą teisingą kovą nurašyti. Tai buvo natūralus ir garbingas tautos savigynos bei pasipriešinimo procesas – jeigu tokiais atvejais iš anksto atsargiai kalkuliuotume pergalės šansus, turbūt laisvę sugrąžinusio taikaus pasipriešinimo (Atgimimo) taip pat nebūtume turėję.

Bet dalykas tas, kad pačiame romane toks autoriaus požiūris nereiškiamas – šis kūrinys, kaip ir visa gera literatūra, apskritai iškyla virš kokio nors konkretaus požiūrio reiškimo, kitaip sakant, autoriaus menas pranoksta autoriaus nuomonę. Sigitas Parulskis apie tai šiuose puslapiuose yra pasakęs taip: "Tai talentingai parašyta knyga, ir šis faktas atperka visas ideologines nuodėmes". Tai nereiškia, kad autorius laisvas nuo bet kokio moralinio ar politinio vertinimo, bet tas vertinimas glūdi pamate kaip savaime aiškus dalykas, kurio meno kūrinyje visai nereikia deklaruoti – tai nėra istorijos vadovėlis mokykloms.

O konkrečius požiūrius M. Ivaškevičius išsako įžangoje, kuri iš esmės nėra romano dalis. Šiuos požiūrius jo kritikas cituoja tendencingai apkarpęs.

Į šį "atgyvenusį" karą, "kurį galėtum vadinti pilietiniu", ėjo "kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą".

Taip cituoja V. Landsbergis. Iš tikrųjų ši kompromitacijos tikslui suplakta citatų mišrainė išsiskaido taip: "atgyvenęs" šis karas buvo techniniu požiūriu, ir tai faktas. "Karo evoliucijos požiūriu, tai buvo žingsnis atgal. Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus". (Tekstas M. Ivaškevičiaus, kursyvas mano.) O štai kaip iš tikrųjų šiame kare ar bent autoriaus įžangoje atsidūrė "kaimo bernai": "Iš pradžių tai buvo gana inteligentiškas karas, nors ir vertikalus. Jam vadovavo išsimokslinę karininkai, kariavo studentai, poetai, medikai, visi, kas nepabėgo į Vakarus, tikėdamiesi, kad patys Vakarai kada nors čia atbėgs. Apie tai sudėta eilėraščių. Pamažu [juos] karas išžudė, o nauji inteligentai buvo pernelyg išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai". Galima ne visai sutikti ir su tokiu aiškinimu, bet pabrėžtina, kad nors "Žaliuose" vaizduojama jau ta prastesnioji karo dalis (1950 m.), partizanų žiaurumo romane nėra. Dalis epizodų sukasi apie tai, kad reikia įvykdyti mirties bausmę išdavikui, ir pagal bet kokio karo principus tai yra normalu, bet ir tą nužudymo užduotį partizanai vykdo gana neryžtingai, lyg abejodami, teisindamiesi. O štai pasiaukojimo yra. Juozo Kasperavičiaus draugė, matydama, kad pateks į priešų nelaisvę, nusišauna – regis, dėl dviejų priežasčių: kad, matydamas ją nebegyvą, pasitrauktų ir kartu su ja neįkliūtų arba nežūtų Kasperavičius, ir todėl, kad, patekusi į nelaisvę, "ji būtų tardoma ir jai būtų sutraiškyti visi pirštų kaulai. Paprasčiausiu buitiniu plaktuku" (p. 92). Tad žiaurumas čia, regis, yra tik vienoje pusėje.

Kitas nesusipratimas – kažkodėl įsivaizduojama, kad tai yra romanas apie pokario rezistenciją apskritai. Vakaruose romanai, kuriuos sąlygiškai galima pavadinti istoriniais, sudaro gal net daugiau nei pusę rimtosios grožinės literatūros. Bet dauguma jų rašomi ne tam, kad nušviestų kokį nors praeities laikotarpį ir pasakytų esminę tiesą apie jį, o tiesiog todėl, kad autoriui dėl kokių nors priežasčių paranku savo sumanytą dramą nukelti į praeitį. Taip ir čia – tai nėra knyga apie pokario rezistenciją, tai yra postmodernistinis romanas, kurio ašis yra viena pokario rezistencijos diena – 1950 m. rugpjūčio 21-oji. Lėtas, tarytum stingstantis tos dienos vyksmas, nukrypimų interliudijos lyg ir išreiškia sulėtėjusį, beviltišką karo klampumą artėjant neišvengiamam pralaimėjimui.

Tai yra potekstėje, kaip ir daug kas šioje knygoje. Kaip ir tai, kad Prancūzijoje kirpėja Natalija įsimylėjusi Joną Žemaitį. Apskritai žodžiu "myliu", melodramatiškais efektais čia nepiktnaudžiaujama – tai pasakytina ir apie Žemaičio santykius su Elena, apie Kasperavičiaus – su Sibile. Pastarųjų pažinties momentas – kai, dviem moterims dviračiais važiuojant pro šalį, jis ją nugriebia nuo dviračio, kuris teberieda keliu lyg bėgantis karys nukirsta galva – yra subtilus.

Šitaip gali padaryti tik žmogus, kuris visą gyvenimą labai drovėjosi moterų. Jis kaupiasi vieninteliam poelgiui ir poelgis būna perdėtas, iš šalies neatrodo protingas. Bet ta moteris, kurios dviratis vienas sau nuriedėjo keliu, irgi buvo drovi. Jai patiko toks poelgis. (p. 81)

Po 33 dienų, Sibilės žūties momentu, dviratis sugrįžta metaforišku atspindžiu: "[Kasperavičiui] pasirodė, kad trisdešimt tris dienas jis buvo jos dviratis. Ir kažkas su didele jėga nutempė ją nuo sėdynės" (p. 88). Atspindys ir dvejinimas yra romano architektonikos motyvai – tai ryšku ir pastarosios poros santykiuose (vis glumina neaiški "ta kita"), ir Žemaičio santykiuose su Elena; be to, dialoguose esama nemažai ties absurdo riba atsiduriančių nesusipratimų, asmens tapatybės perklausimų, o tai galbūt siejasi ir su reliatyvistine abejone tapatybės ribomis.

Visa tai autoriui, matyt, bent jau ne mažiau svarbu negu kai kurių istorinių aspektų perteikimas. Vis dėlto Vytauto Landsbergio straipsnis mane galutinai įtikino vienu dalyku: iš tikrųjų reikėjo atsisakyti realių veikėjų įvardijimo, "perrašyti Joną Žemaitį į Šimą Jonaitį". M. Ivaškevičiaus aiškinimas (viename interviu), kad Just. Marcinkevičiaus rašymas apie Mažvydą arba Mindaugą taip pat nutolęs nuo istorinės tiesos, šauna pro šalį, nes seniai nėra gyvų šių asmenybių artimųjų, nėra žmonių, kuriems jos būtų asmeniškai artimos.

Bet autoriaus kritikams, žinoma, užkliuvo anaiptol ne tik tai. Jiems, regis, nepatiko, kad herojai (kitaip nei dramoje "Mindaugas") elgiasi ne tik herojiškai, kad neatitinka idealios krikščioniškos moralės reikalavimų (t. y. su mylimąja perguli dar iki santuokos), apskritai – kad vaizduojami gyvi, netobuli žmonės, o ne paminklai. Šiuo požiūriu būtų galima pripažinti, kad kai kur šiuose žaidimuose M. Ivaškevičius leidžia sau per daug išdykauti – juk vis dėlto tikros pavardės.

Bet esminis nesusipratimas glūdi kitur. Lietuvos žygis į laisvę (kuriame V. Landsbergis nusipelnė galbūt daugiau negu bet kuris kitas asmuo) buvo sėkmingesnis, negu jai pačiai atrodo. Iš tikrųjų mes jau esame gana brandi, saugi ir savimi pasitikinti tauta (bent jau ta jos dalis, kuriai priklauso M. Ivaškevičius ir daug kitų), todėl į savo praeities žaizdą galime pažvelgti be liguisto virpulio, galime dirstelėti su šypsena, o ne su klyksmu, kai kas nors, užuot tą jau užgijusią žaizdą graudulingai tebeglostęs, tiesiog žaismingai pabarbena per ją pirštais. Kai kas, iš inercijos tebekovodamas, net nepastebėjo, kad jau trylika metų esame nepriklausoma valstybė, kad pokario pralaimėjimo žaizda jau užgijo, kad bent jau M. Ivaškevičiaus skaitytojams nebereikia įrodinėti savaime aiškių, jau vadovėlinių tiesų apie tai, kas tame pokario kare buvo teisus, o kas ne. Nereikia norėti, kad postmodernistinio romano autorius pompastiškai kartotų politines tiesas. Nereikia kabinėtis prie jo įžangos pasakymų, kad "tokį karą būtų galima vadinti pilietiniu" – tai tik tariamoji nuosaka, o tiesioginė išvada – "Jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais" (taip, beje, vaizduojama ir romane), – nors "jokia valstybė nekariavo su kita valstybe", nes Lietuvos valstybė progą priešintis praleido 1940 m. Ir kaipgi galima nesuprasti, kad pasakymas "viena didelė valstybė kariavo su savimi" tėra ironiškas tos valstybės savivokos perteikimas.

Aišku, kad po dešimtmečių agresyvaus, okupantų jėga primesto propagandinio melo pirmiausia reikėjo atskleisti tiesą ir netgi reikėjo idealizuotų rezistencijos karių portretų, ir gerai, kad jie yra. M. Ivaškevičius, regis, aiškiai suvokia, kad prieš dešimt ar dvylika metų tokio romano jis (ir niekas kitas) negalėjo parašyti. Lygiai kaip ir tai, kad jeigu tokio pobūdžio tekstas pro kokį nors stalčiaus plyšį būtų bent į ribotą viešumą išlindęs prieš kokius dvidešimt metų, jis būtų buvęs apšauktas aršiai antisovietiniu su atitinkamomis pasekmėmis.

Kitaip sakant, V. Landsbergis, užsipuldamas M. Ivaškevičių, čia be reikalo tebekovoja tą kovą, kurią jau laimėjo. O kovoti ideologinėje istorinių interpretacijų srityje dar tikrai reikia, ir pats V. Landsbergis tai dažnai teisingai daro. Nes Rusijos politinėse aukštumose dar išties dažnai nenorima pripažinti buvusios okupacijos fakto, pokario partizanai (pagal naują madą) vadinami teroristais, pačioje Lietuvoje atsirado kažkokių pretenzijas reiškiančių "antihitlerinės koalicijos" (tarsi Lietuva tokioje būtų kariavusi) dalyvių (kurie tą "koaliciją" anksčiau pasididžiuodami vadino Didžiuoju Tėvynės [t. y. Rusijos arba Sovietų Sąjungos] karu), o mūsų šalies prezidentas veža į Gruziją demonstruoti filmą "Niekas nenorėjo mirti" (štai ten iš tiesų laisvės kovotojai vaizduojami kaip nedorėliai, o stribai kaip didvyriai).

V. Landsbergio straipsnis pasirodė su antrašte "George’as Washingtonas tuštinasi į kibirą". Girdi, "kaip atrodytų Jungtinėse Valstijose istorinis romanas apie jų nepriklausomybės karą, kur kam nors būtų smagu aprašyti George’o Washingtono tuštinimąsi palapinėje į kibirą, o pusę knygos užimtų karo ir valstybės vado erotiniai sapnai?" Atsakymas: labai normaliai atrodytų. Beje, kone kartu su V. Landsbergio straipsniu savaitraštis "Times Literary Supplement" (VIII. 8) parašė apie istoriko Roberto Darntono (žinomo jau ir lietuvių skaitytojams) naują knygą, pavadintą "George Washington’s False Teeth" ("...dirbtiniai dantys"). Pavadinimas sąlyginis, nes knygoje rašoma ir apie daug kitų dalykų, bet kartu gvildenama, iš ko gi tikrai buvo padaryti tie Washingtono dantys – pasirodo, vis dėlto ne iš medžio, kaip iki šiol manyta, o iš dramblio kaulo, jūrų vėplio ir hipopotamo ilčių... Prieš porą metų Amerikoje pasirodė romanas "Last Refuge of Scoundrels" ("Paskutinė niekšų priedanga"), kurio autorius Paulas Lussier vaizduoja George’ą Washingtoną, gulintį mirties patale ir prisimenantį, kokia gi ta revoliucija "iš tikrųjų" buvo – niekšybės, suktybės ir paleistuvystės orgija. M. Ivaškevičiaus romane nieko panašaus nėra. Tikrai nebūtų galima pasakyti, kad jo vaizduojamas Žemaitis arba Kasperavičius yra niekšai, negeri žmonės.