Vitaminų pardavėjas

Žmonės bent minimaliai besidomintys šiuolaikine lietuvių literatūra yra girdėję apie Regimantą Tamošaitį. Spalvinga asmenybė, žinoma tiek akademiniuose, tiek „plačiuosiuose“ visuomenės sluoksniuose. Žmogus, pasižymintis puikia iškalba, mokantis fenomenaliai prikaustyti auditorijos dėmesį. Įdomu, pamaniau, o kaip jam sekasi rašyti? Apie pasirodžiųsią R.Tamošaičio knygą žinojau nuo pat jos pasirodymo dar užpernai, bet vis atidėliojau artimesnę pažintį su tekstais, įvardintais kaip esė. Šiam žanrui jaučiu ypatingą jausmą – kažką tarp pagarbos ir susižavėjimo, juolab, kad Lietuvoje negausu gerų eseistų. Žinoma, dažnas man paprieštaraus, paminėdamas S.Parulskį ar K.Navaką. Na taip, bet ne taip, norėtųsi atsikirsti. Gal todėl ilgai nesiryžau paimti į rankas „Vitaminų pardavėjo“, bet čia (nors kartą) teigiamai suveikė reklama: išgirdęs, kad ši knyga pretenduoja tapti geriausia metų knyga, peržengiau savo myžalinį rubikoną.

Taigi 2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą, 197 p. knygą „Vitaminų pardavėjas“ sudaro 4 skyriai: „Nostalgijos“, „Aptemimai“, „Nušvitimai“ ir „Ketinimai“. Juose – nuo 8 iki 13 esė. Vidutinės apimties leidinys su ganėtinai plačia tematika. Ketvirtainis suskirstymas nejučia sukelia iliuziją ar aliuziją, kad kalbama apie tam tikrus etapus. Metų laikai, gyvenimas? Pavasaris – vaikystė, vasara – jaunystė, ruduo – branda, žiema – senatvė? Ar ne per elementaru, juk girdėta ne kartą? Manyčiau, kad autorius pasirinko šią schemą neatsitiktinai. Esė – sudėtingas žanras, todėl pasitelkiama sena tiesa: viskas, kas genialu, yra paprasta. Ši mintis nejučia veda prie kitos: visiškai nesvarbu, ar skaitytojas yra labai protingas, ar visiškas kvailys, svarbu, kad kiekvienas skaitantis atrastų savo prigimtį ir pagal galimybes padėtų šiam pasauliui. Girdėta? Berods, dzenas? Kas jau kas, o R.Tamošaitis tikrai susipažinęs su dzenbudizmu. Rašant monografiją apie Vydūną, Krėvę ir Indijos idealizmą be tokių žinių neapsieisi...

Autorius kiek rizikavo pasirinkęs rytietišką strategiją, nors pagal apklausas mūsų a la vakarietiškas (katalikiškas) kraštas yra giliai įtikėjęs reinkarnacija. Dėl taktikos neapsiriko. Kalbos gyvumu, liūdna ironija, lietuviško būdo paradoksais ir net ribotu grotesku turtinga knyga supozicionuota veik idealiai. Ji tinka tiek akademikui, tiek Gariūnų prekeiviui, nes „Vitaminų pardavėjuje“ paliesti esminiai mūsų mentaliteto bruožai. Esame ir didžiausi cinikai, kaip Bulviažmogiu pavadintas „runkelis“: „Tačiau kas žmogui iš to grožio, atvirai pasakius. Kas iš to, kad šviečia...“ („Bulvių žmogus“ p.12), ir gebantys pasiaukoti kaip Amerikoje gyvenanti tetulė, net mirties patale nepamiršusi pasirūpinti artimaisiais: „...priešmirtiniame raštelyje teta buvo gražiai parašiusi: „Nieko nekaltinu, kad numiriau, šiame pasaulyje visiems taip atsitinka. Gaila tik vieno, kad nespėjau patiekti jums šiai šventei kalakuto.“ („Padėkos diena“ p.23).

Mokame pasišaipyti iš savo keistų tradicijų: „Tokioje ėdrūnų bendruomenėje būdavo ir išimčių. Išimtys – nelaimingi žmonės, ploni ir nepritampantys“ („Kepeninės dešros gatvė“ p.32-33), ir iš savo kompleksuoto susireikšminimo: „Tada po truputį nuo savo kėdės ėmė kilti literatūros kritikas, bet jį pralenkė kita moteris, taip pat sėdėjusi pirmoje eilėje. Visi mes sėdėjome pirmoje eilėje, - daugiau toje salėje žmonių nebuvo.“ („Poezijos vakaras“ p.149).

Jungiantysis motto, pagrindinė mintis, keliaujanti nuo pirmojo kūrinėlio iki paskutiniojo, yra savotiškas kvietimas tapti vaiku, nes jo protas paprastas ir aiškus, jam pakanka to, ką mato ir kiek turi: „Kur jūs skubate, klausiu jų, sunkiai artėdamas tais arimais, kur nelikę jokio kelio, jokio takelio. Kur tu eini, berniuk? Klausiu, nors jie neatsako, net nežiūri į mane, o mano kojos vis klimpsta, klimpsta...Mama, kur tu jį vediesi?“ („Seni namai“ p.181). Kad transformacija būtų įgyvendinta, būtina auka. R.Tamošaitis kaip tikras nušvitęs žmogus siūlo savo variantą kūrinyje „Reinkarnacija“ (p.95-100). Neįmanoma jam nepritarti, patyliukais krizenant.

Tad papjaukime tradicinę lietuvišką karvę ir laukime jos reinkarnacijos: sparnuotosios karvės, besipuikuojančios knygos viršelyje. Kam pjauti ir kodėl laukti ne pegaso, vienaragio ar bent ponio?

Vaikai yra žiaurūs ir jie...mėgsta pieną.