Vitaminų pardavėjas

Monografijos „Kelionė į laiko pradžią. Indijos idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998) autorius naujoje - prozos knygoje „Vitaminų pardavėjas" vaizduoja žmogaus būsenas kintančiame informaciniame pasaulyje, apmąsto savimonės problemas, individo tapatybę formuojančias kultūros schemas, kalbos matricas ir elgsenos stereotipus. Kūrybiniams sąmonės tyrinėjimams pasitelkiama meninė išmonė, ironija, paradoksas, groteskas, juodasis humoras. Kuriama įtampa tarp virtualios tikrovės ir daiktiškos būties, tarp intelektinių projekcijų ir autentiškų egzistencinių jausenų. Derindamas introspektyvaus ir intertekstualaus rašymo strategijas autorius vaikštinėja tarp teorijos ir meno, tarp filosofijos idėjų ir literatūros klasikos, pirmenybę teikdamas meninei žodžio gyvybei ir subjektyvaus pasakojimo įtaigai.

Manau, kad žmogų tikru žmogumi padaro knyga. Knygos menas - galinga žodžio magija. Žodis žmogų sukuria, bet kartu jį ir uždaro, įkalina kalbos matricose. Anksčiau ar vėliau kalboje suvaržyta gyvastis ima spurdėti, ilgisi gyvenimo tikrumo ir veržiasi į laisvę. Tada mąstymas atsigręžia į save, bando susivokti, susigaudyt, o intelektas pradeda pats save ardyti -kaip toji uodegą įsikandusi mistikų gyvatė. Tas geras palengvėjimo jausmas - griauti kalbos statinius, versti minties monumentus, tikrinti visų idėjų tvarumą... Yra laikas kurti, bet yra ir laikas griauti. Arba tiesiog žaisti. Kūryba turi du veidus, ir abu jie – puikūs.

Kartais atrodo, kad tikrai gyvenu tik visiškai užsimiršdamas. Ir tada akis pamato tikrus daiktus, ausis išgirsta tikrus garsus, o ranka pati imasi rašyti kažką tokio, kas man pačiam buvo nežinoma. Ir jau rašau ne visai aš - per mane išsirašo ir išeina mane sukūrę, bet jau spėję įkyrėti žodžiai. Ir kas tada lieka? Nežinau. Matyt, lieka tik tai, kas jau nebeužrašoma. Lieka tik minties šaukštelis - kaip asmens liekana, kaip kokia lemtis, kaip agnosticizmo simbolis. Ir dar lieka pasaulis -pilnas paslapčių. Kuris iš naujo veržiasi į kalbą.

Regimantas Tamošaitis