Varna braukia ašarą

Apie anų laikų dvelksmą - ramiai ir santūriai

Naujoji Henriko Algio Čigriejaus knyga – trumpų novelių, veikiau primenančių miniatiūras, trumpučius prisiminimų etiudus, rinkinys. Šie tekstai bent jau iš pirmo žvilgsnio yra tarsi be jokios iš anksto apgalvotos siužeto schemos, be didelio nuotykio ar įvykio ir, žinoma, be gilios, reikšmingos ar širdį draskančios pabaigos. Novelės nesugraudina iki sielos gelmių, neprajuokina, tik priverčia trumpam stabtelėti prie personažų, kurių prototipus rašytojas kadaise ir pats pažinojo, gyvenimo detalių. Kūrinyje neretai padvelkia tik skaudaus ar nemalonaus prisiminimo nuotaika, būsimos nelaimės ar grėsmės nuojauta. Novelėse minimų įvykių laikas –­­ pokaris, o temos – tų laikų realijos: kasdienybė ir šventės, skurdas, vargas ir nedideli juos lydintys džiaugsmai.

Rašytojo pasirinkimą rašyti apie vaikystės ir jaunystės dienas bei jų „herojus“ paliudija jau pirmosios iliustracijos – senos nuotraukos, kuriose užfiksuota daugelis šių novelių personažų prototipų. Beje, tai aiškiai ir nieko neslėpdamas nurodo ir pats autorius knygos priešlapyje: „Nuotraukose žmonės, kuriuos galima sutikti šios knygos novelėse.“ Čia matome pasvaliečių merginas, šeimos narius, mokyklos draugus ir smagųjį dėdę Balį, net kelių novelių personažą.

Skaitant tekstus išryškėja pagrindinė rašytojo nuostata – užfiksuoti tai, kas neužfiksuota nuotraukose, tarsi pridėti prie nuotraukų platesnį paaiškinimą, aprašymą ar pasakojimą apie čia matomo žmogaus vieną ar kitą nugyventą laikotarpį, priminti įdomesnį ar reikšmingesnį jo gyvenimo įvykį ar tiesiog žvilgtelėti į to žmogaus jausmus ir jį kankinusias mintis. Taigi šios trumpos novelytės – tarsi išplėtoti prierašai prie nuotraukų. Matyti nuostata užrašyti tai, kas nenumaldomai žengia į praeitį ir užmarštį, nes tai yra vienintelė likusi forma priminti ar tiesiog palikti atsiminimą apie tų anuomet gyvenusių negarsių paprastų žmonių gyvenimą ir jų rūpesčius. Užrašyti taip, kaip užrašomas folkloras, – kai jo nebeliks gyva forma, kad liktų bent popieriuje ar garsajuostėje.

Antra, kas išryškėja skaitant tekstus, –­ kad rašytojas tai darė ne verčiamas sąžinės ar poreikio atiduoti duoklę praeity sutiktiems žmonėms, o dėl to, kad jam buvo miela apie tai rašyti. Tiesiog buvo malonu prisiminti andainykščius laikus – vaikystę bei jaunystę. Ir ką gi, rezultatas toks, kad tai, ką smagu buvo rašyti, – smagu, miela ir lengva skaityti. Tekstai tarsi ir nesukelia jokių emocijų – nei prajuokina, nei sugraudina, tiesiog kai ką sužinai apie vieną ar kitą personažą, ir tiek, taškas. Apie kadaise lemtingus, skaudžius ar komiškus įvykius pasakojama lengva intonacija. Iš tekstų sklinda ramybė – štai buvo taip ir anaip, ir ką gi, viskas šiam pasaulyje praeina, kaip praėjo ir tai, kas čia papasakota. Ramybė ir santūrumas sklinda tiek iš paties pasakotojo, tiek iš čia aprašomų personažų. Štai viskas baigėsi, nunyko, nuėjo į užmarštį. Tik rašytojas šias pamirštas ir dabar neaktualias detales, prisiminimus dar šiek tiek bando pakedenti, prikelti, užfiksuoti, nupūsti nuo jų dulkes. Užfiksuoti tam, kad išliktų. Viskas praėjo, bet juk liko šiokia tokia žinia apie anuomet gyvenusius žmones ir juos kamavusius vargelius, kažkieno atminty vis dar rusena šiokios tokios tų žmonių gyvenimo nuotrupos. Suprantama, kadaise kunkuliavę jausmai, vykę įvykiai, o gal ir sukrėtimai, stiprūs įspūdžiai dabar apibluko, išsitrynė, bet rašytojas ramiu, santūriu tonu bando juos priminti niekieno galvoje nesiekdamas sukelti pernelyg didelių emocijų ir sumaišties. Čia nėra skaitytoją sukrečiančio dramatizmo, nors reikia pripažinti, jog kai kurios novelės baigiasi ir ne itin linksmai. Pirmojoje („Lijundra“) prisigėręs žmogelis, eidamas namo per lijundrą, nugriūva ir, užuot grįžęs namo, iškeliauja į aną pasaulį. Novelėje „Daržinėlė“ atvažiavęs paatostogauti pas gimines į kaimą vaikinas sužino apie nepagydomą dėdės ligą. Tai nelinksmos žinios, keliančios susirūpinimą, nemalonios, bet nedramatizuojančios ir nemoralizuojančios, be jokių autoriaus peršamų įkyrių ar demonstratyvių išvadų. Į tai, kas aprašoma novelėse, žvelgiama kaip į neišvengiamybę, kuri ištinka ne tik šių novelių personažus. Toks jau gyvenimas, ir nieko čia nepadarysi.

Šiaip jau pradedant skaityti knygą iš karto piršosi įkyri mintis: aprašomas laikotarpis – pokaris bei visų novelių veiksmo vieta – kaimas iš karto verčia manyti, kad štai šis rašytojas priklauso tradicinės agrarinės kultūros puoselėtojų ir garbintojų kartai, jo knygos į lentyną statytinos šalia Žemaitės, Vaižganto ir kitų klasikų, modernizmo (o ką jau kalbėti apie pastmodernizmą ir dar po jo literatūrą užklupusius -izmus) čia nė kvapo, tad ir knygos adresatas veikiausiai yra vyresniosios kartos skaitytojai, kurie gyveno ar bent jau gimė pokario metais, kuriems dar aktualu tai, apie ką čia rašoma. Bet, skaitant kažkurią novelę, staiga dingtelėjo mintis – ar literatūros adresatas gali būti nulemtas kūrinyje aprašomo laiko ir vietos? Elementariausia logika sako, kad tokiu atveju Balzaco ar Prousto skaitytojai jau senokai išmirę, na, o Homero skaitytojų tarp mirtingųjų net neverta ieškoti. Taigi iš tokių painių išvedžiojimų galų gale susiformavo, aišku, visiems jau seniai žinoma išvada – svarbu ne apie ką, o kaip rašoma. Tad ir H. A. Čigriejaus skaitytojo amžiaus nevertėtų apriboti vyresniąja karta, bent jau aš pati savęs prie šios kartos dar nepriskirčiau, o vis dėlto šios lengvos, ramios, nedramatizuojančios ir nemoralizuojančios miniatiūros mane sudomino. Tai nėra vadinamoji sunki, filosofinė ar psichologinė proza, čia nėra ir daug veiksmo, nuotykių, tragedijų ar komedijų. O kas tada yra? Ogi visko po truputį saikingai pabarstyta. Novelės lengvos, neįsimenančios, nesukrečiančios, bet, keista, ir galutinai iš atminties neišdylančios. Įspūdis lieka. Kaip nuotraukos – senos, nespalvotos, darytos senųjų fotografų, kuriose įamžinti mums svetimi, nepažįstami, neįžymūs žmonės. Ne sykį teko girdėti, kad dabar tokios nuotraukos ir jų albumai labai vertinami, netgi madingi, nereta šiuolaikinė moteris bėga pas fotografą į fotosesiją pasipuošusi savo mamos ar močiutės apdarais. Na, bet čia jau kvepia tuštybe ar net popsu, tad H. A. Čigriejaus novelėms to nelinkėčiau. Palinkėčiau tik to pirmojo senųjų fotografijų likimo: kad būtų vertinamos ir liktų vertingos.