Paduokit vinių ir plaktuką!
Tradiciniai lietuvių literatūrologai apie tradicinę lietuvių prozą mekena maždaug taip:
Kaimiškosios literatūros tradicijos. Ištikimybė nusistovėjusioms etinėms vertybėms. Tradicinių vertybių tęstinumas ir jų puoselėjimas. Dvasinio žmogaus grožio poetizavimas. Prigimtinio žmogaus gerumo išaukštinimas. Subtiliai niuansuotomis lyrinėmis intonacijomis nuspalvinta kaimo buitis. Sveiko kaimiško humoro nušviestos psichologinės charakterių atodangos. Nuotaikingos gamtovaizdžio detalės, rami kasdienybės tėkmė, amžinai besisukantis metų laikų ratas. Skaidrus stilius, ryškūs charakteriai, žodinga kalba, paprasti, bet nenuobodūs siužetai...
Nusibodote, ponai! Mirtinai nusibodote. Atmintinai žinome, ką parašys H. A. Čigriejus, R. Granauskas ar A. Šlepikas, visiems aišku, ką apie tuos parašymus pasakys P. Bražėnas, V. Sventickas ar J. Sprindytė. Visas šis rašinėjimo ir kalbėjimo vyksmas primena ištęstą tradicinių kaimietiškų laidotuvių procedūrą.
Dirbtinėmis gėlėmis išpuoštame karste drybso seniai pašvinkęs ir kirmėlėmis apėjęs lavonas – tradicinė lietuvių proza. Kad susirinkusių gedėtojų akių nebadytų lavondėmės, karsto dangtis uždengtas. Miruolio artimieji vapa dvasingas atsisveikinimo kalbas – skaito savo naujausių romanų, novelių ir apsakymų ištraukas. Jas lydi tolimų velionio giminaičių – kultūrologų ir literatūrologių – verksmai ir aimanos. Nosis riečia pro karsto plyšius sklindantis dvokas, visi jau seniai pavargo ir norėtų skirstytis, tačiau procedūra turi būti atlikta kaip pridera, kaip tėvai mokė, pagal visas taisykles, todėl gedėtojai kantriai mindžikuoja, kenčia ir sukandę dantis kažko laukia.
O tas kažkas – tai kaimiškųjų prozininkų labiausiai pamėgtas herojus – vietinis kaimo girtuoklėlis Vasia. Jis rūpestingai ir kruopščiai iškasė gilią ir gražią duobę, stačius šlaitus prikaišiojo lauko gėlių, atsikrenkštė, sodriai nusispjovė ir jau ruošėsi lipti į viršų. Tačiau prisiminė kišenėje tabaluojantį pusbutelį arielkos. Prisėdo, užsivertė, užsirūkė, patylėjo, vėl užsivertė. Ir netyčiom užsnūdo. Mat pavargęs buvo. Šalta lietuviška žemelė sutraukė Vasios žarnas, kepenų ne ką tebuvo likę, tad mėgstamiausias mūsų prozos veikėjas ėmė ir užsilenkė.
Prozos lavonas švinksta toliau, nenutrūkstamu srautu liejasi žodžiai ir ašaros, o Vasia ramiai sėdi duobės kampe ir tyliai pūva. Tyli ir niekam nė žodeliu neprasitaria, kad jo kišenėje plaktukas ir tuzinas vinių, kuriomis jis pagal procedūrą turėjo užkalti karstą...