Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Varna braukia ašarą

Varna braukia ašarą Ir varnos verkia?

Pradėkime ir vėl nuo knygos „drabužėlio“. Castor & Pollux „Šiaurės Atėnuose“ (2007, Nr. 41) taip rėžia: smetonmečio ir sovietmečio snukiai. Na, o tie, kurie linkę kur kas kukliau šaipytis iš žmogaus įpročio vartyti jau gelstelėjusių fotografijų albumus, gal sakys: nauja – tai gerai užmiršta sena, nes atsimins, pavyzdžiui, devintąjį dešimtmetį Rimtauto Gibavičiaus „Vagoje“ iliustruotą knygų seriją „50 eilėraščių“. Bet man, kurią (jei, neduokdie, teiktųsi atkreipti savo žvaigždūnišką žvilgsnį!) jau minėtasis Dvynys geriausiu atveju pavadintų cypdavatke (ten pat – aut. past.), „drabužėlis“ delikačiai ir elegantiškai gražus – nuo viršelio, kaip sakoma, iki viršelio (dizainas – Romo Oranto). Praėjusio amžiaus pradžios žmonelių žvilgsniai – gana tinkama šiltos ir „šeimyniškos“ novelistikos iliustracija: dėdė Balys, tėtė ir mama, progimnazijos mokytoja Rožė Vaitiekūnaitė, šviesi Murauskų šeima, pasvaliečių merginos... 1925, 1936, 1940 metai... Manykime, jog visa tai į priešlapius palydėta paties H. A. Čigriejaus ranka: „Nuotraukose žmonės, kuriuos galima sutikti šios knygos novelėse“. Novelių – dvidešimt. Anotacija nemeluoja: autoriaus stilius tikrai skaidrus, Čigriejaus kalba tikrai žodinga ir aukštaitiško kolorito prisodrinta, rašytojas tikrai nenusižengia istorinei tiesai, neskirsto herojų į „geriečius“ ir „blogiečius“, nesmerkia paklydėlių, neliaupsina teisiųjų, kitaip tariant, žvelgia į visas situacijas iš atokumėlės. Laimė, ne nuo aukšto kalno ar šiaip jau kalniuko. Iš šono – ir tiek. Todėl ir įmanu net pačią dramatiškiausią situaciją pabaigti „lyg tarp kitko“: „... mokslo metai jau buvo kaip reikiant įsibėgėję, pertraukos metu einu taip per kiemą, diena graži, tie vaikai dūksta, rėkia, žinai gi, kas daros mokyklose per pertraukas. Ir va toks vaikiukas pro antro aukšto langą kitam, dūkstančiam kieme, kad suriks iš visos gerklės:

– Sigi, tavo tėvas mano tėvą nušovė!..

O tasai Sigis, tas Sigitukas – tai mano geriausias mokinys...

Vis man reikia išgirst, ko nereikia“
(p. 146).

Su tom savo pabaigom Čigriejus tikrai unikalus: dar įmanytumei, rodos, skaityt ir skaityt, dar ir tas ir anas įdomu tau būtų, o autorius šmaukšt ir padeda tašką – pasisiusk, pats mąstyk, ten ar ne ten kartą iš karo nuėjo kareivis (p. 147-171), reikėjo Lionginui, pardavusiam jautuką ir gavusiam daug, traukti iš kišenės tą antrąjį baltosios buteliuką ir dėti ant stalo pas Švobą ar nereikėjo (p. 15-20), gaila pinčiukui Lievanui, tam gyvulių daktarėliui, Suveizdžio Anelės ar negaila, o gal labiau jam gaila paties Petro Suveizdžio, kuris geria kaip maišas, kaip meitėlis ir kurio jokiais kranais prisigėrusio į lovą neįkelsi (p. 21-27).

Ar tik nebus tokios novelių pabaigos – staigios, lyg kapone bulvėms gurinti netyčia nukirstos kačių uodegos – netgi labai tyčinės: tam tikras autoriaus triukas, jo „mažasis modernas“, suteikiantis kasdienybės poterį primenantiems tekstams patrauklumo bei įtaigos? Juk siužetai gana buitiški, neįmantrūs, teka ramiai, santūriai – panašiai kaip daugybės Lietuvos bažnytkaimių gyvenimas: rytas aušta tada, kada jam laikas, o žmogus keliasi, neskubriai darbuojasi, pasišneka su kitu žmogumi, pavalgo, dar pasidarbuoja, sulaukia vakaro, atgula... Sulojo šuva? Vadinas, kažką velnias neša... Duokdie, pro šalį, nes niekam nėra malonu, jei prisistato kas nors visai nekviestas „šuo ne šuo, vaidinuoklis ne vaidinuoklis, kažkas, kurio gali atsikratyti, tik visai nekreipdamas dėmesio“ (p. 161)! Ir taip toliau, ir t. t. Na, nebent dar lietus į stogą, sykiu su Saliutės ašaromis dėl įsisirgusio tėvo (novelė – „Daržinėlė“), nors nakčiai su visomis atsitiktinai nugirstomis paslaptimis pasibaigus – vėl „smagiausias rytmetis, kregždės aukštai tik nardo, tik nardo, atrodo, kad jos ten linksminas. Po vakarykščio lietaus laukai tokie skaisčiai žali, tokie patenkinti“ (p. 58). Nebent kas nors į vestuves pakviestų, kaip, tarkime, storąją, maloniąją, šveplają Polę: „Lietuvos kaimų baliai! Nelengvas tai išmėginimas silpnesnio fizinio pajėgumo svečiams, o ką jau kalbėti apie šeimininkus ir šeimininkes. Ir apie „gaspadines“. Ypač per vestuves, kai ant stalų reikia padėti kokį penketą tortų. Na, kad tik nebūtų mažiau negu tokios pat iškilmės metu būta pas kaimyną. Pageidautina, be abejo, bent jau vienu daugiau“ (p. 73).

H. A. Čigriejaus novelių paprastumas, kad ir kaip tas nepatiktų post- ir postpostmodernistams, bandantiems kūryboje užsegtas kelnes per galvą nusimauti, iš tiesų yra šiais laikais jau retas aukštos meninės prabos liudijimas. Jei ir vėl patikėsime knygos anotacija, tai bus bylojimas apie XX-jo amžiaus būvį Lietuvoje. Nors gal ir apie gyvenimą apskritai. Apie gyvenimo – kaip tokio! – savaiminį vertingumą.

Beje, ganėtinai grasūs kasdienybės paukščiai – varnos šiame novelių rinkinyje iš tiesų verkia. Ir turi dėl ko: „Tiško lizdai ir skraidžiojo plunksnos... (...) Ir buvo tai vieną paprastą rytą, nelaukiant nė savaitgalio. Mokykloje, bent jau tose klasėse, kurios į „kurorto“ pusę, mokiniai per antrąją pamoką šūvius tuos girdėjo gana aiškiai. Tik niekas nesusigaudė, kas ten su kuo kariauja“ (p. 31). Bet, Dievulėliau! Kas prisidėjęs ranką prie širdies drįstų mus įtikinėti, kada nors tikrai matęs paukščio ašarą? O štai Čigriejus matė! Net neabejoju.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2007-12-05
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 184
Kodas: ISBN 978-9986-39-481-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą