Varna braukia ašarą

Pastaruoju metu madinga rašyti apie tarpukario ir pokario Lietuvos kaimo gyvenimą. Apie tai buvo ir ankstesnė poeto H.A. Čigriejaus knyga „Ekvinokcijų žmonės“ (2003), apie tai – ir šis novelių rinkinys: net veikėjai tie patys. L. Jakimavičiaus atsiliepimas apie „Ekvinokcijų žmones“ tinka ir naujai knygai: „nerasime jo prozoje kietai sukalto siužeto, dramaturgiškai organizuotų įvykių ir konfliktų grandinės bei iš anksto apgalvotos schemos, kuri neretai prozininkui labiau kliudo, nei padeda, kai pro teksto plyšius kyšo karkaso grebėstai. (...) Poetui visados svarbiau teksto plastika, emocija, vizualumas. Kartais svarbiau ne ką, o kaip pasakyti“ („Literatūra ir menas“, 2003 07 22)

Pradžioje įdėtos kelios senovinės nuotraukos iš autoriaus archyvo daro knygą panašią į šeimos nuotraukų albumą. Paprastos šeimos iš kaimo ar mažo miestelio, kur gyventojai – nepiktybiški, linksmi, mėgstantys išgerti ir pafantazuoti, pašnekantys su savimi ir stebintys vieni kitus. Iš tų stebėjimų ir gimsta novelės: daugiausia – asmeniškos, nors pasakojama trečiuoju asmeniu, istorijos apie užsispyrusius keistuolius, savo darbo meistrus, vaikus, mokytojus, vienišas motinas, kareivius...

Jose paprasta šnekamąja kalba, lengvu tonu aprašomi įvykiai – kasdieniški ar lemtingi, komiški ar rimti, į kuriuos įpinami ir svetimi likimai, ir vaikystės prisiminimai. Nors aprašomas ir miškinių bei stribų „santykių aiškinimasis“, personažai samprotauja ramiai, santūriai, be didelių emocijų ar baimės, nes pasikliauja savo logika ir išvadomis. Visi jie tarsi priklauso vienam „klanui“: kaimui, mokyklai ar giminei, yra dėmesingi vieni kitiems, šmaikštūs ir kartu atlaidūs. Nors kartais tiesiog per daug panašūs vieni į kitus...

Parašyta pagal visas seniai įtvirtintas literatūrines normas: įsimintiniausi gyvenimo įvykiai, ryškesni personažai, reikšmingos detalės. Kartais novelių pabaigoje daromos išvados, nors dažnai jos baigiasi lyg ir niekuo. Atrodo, kad rašyta daugiausia vyresnio amžiaus skaitytojams (visi rusiški žodžiai tvarkingai išversti), juos labiausiai turėtų ir pradžiuginti. Rami, susitaikanti su aplinkybėmis proza, lyriška ir šviesi, bet jau kažkur nenumaldomai tolstanti, kaip ir joje aprašytas laikas.