Tokia moteris - lobis

Šalia šiltai sutiktų naujų Romualdo Granausko, Juozo Apučio knygų esti tos pačios kartos autoriaus Vytauto Girdzijausko romanas „Tokia moteris – lobis“. Tokia stora knyga. Tokia gili tyla nuo jos išleidimo. Ankstesnė Girdzijausko kūryba profesorės Elenos Bukelienės buvo pavadinta „kasdienės buities paveikslėliais“ (ir šie jaunajam skaitytojui gali pasirodyti iškalbūs). Profesorė teigia, kad „į mus plūsta paties gyvenimo apstybė, įvairovė, stebima ir struktūruojama išmintingo autoriaus žvilgsnio“. Šie žodžiai buvo skirti 2000 metų romanui – dvasinei, intelektinei autobiografijai „Palūkėk, mirtie“. Ar naujoji rašytojo knyga – visavertis anos tęsinys? Elena Bukelienė mano, kad rašytojas parašo tik vieną knygą, kurioje geba maksimaliai panaudoti savo kūrybines jėgas...

Knygą sudaro 3 dalys: 37 puslapių mažasis novelių romanas su epilogu „Profesorius Pelėsis“, seni bei nauji apsakymai, pavadinti vieno jų ir visos knygos vardu, 122 puslapių, ne per didelis, romanas „Valinčius“ (taip pat su epilogu). Pastarojo problematika skleidžiama šių dienų atsilankymo Lietuvoje įspūdžiais – pokario emigrantų ir sovietmečio Lietuvos gyventojų likimai, jų opozicija. Tema – ne pati originaliausia, interpretacijų galybė. Čia prisimenu neseną Irenos Mačiulytės-Guilford, Toronte gimusios autorės („Valinčius“ protagonistė taip pat iš Kanados), ironišką romaną „Glėbys“. Tačiau Girdzijausko knyga – pamažu užverianti autentiškos grožinės pokario liudijimų literatūros vartus šiųdienos kontekste, tad maga prisiliesti. Romano „Valinčius“ panorama plati – laiko projekcijos susikerta dabartyje, pasakojimo vieta kinta laiko perspektyvoje: „197..., Vilnius“, Miestelis, nuo kurio matyt giedrą dieną Eržvilkas, Viduklė, Kalnujai, Raseiniai, šmėsteli Kanados vidurio provincija, Otava, Monrealis. Pirmiausia, galbūt bandydamas rasti „bendrą kalbą“ su knyga (siužetinė situacijų kaita knygos pradžioje nekuria itin įtraukiančios meninės nuotaikos ar „intuityvių santykių“ tarp skaitytojo ir pasakotojo – autoriaus), laikaisi įtaigiai kuriamo ir, kaip vėliau aiškėja, beveik iki pabaigos vientiso, ekspresyvaus Juzefos Valinčius charakterio (beje, ypač sklandžiai ir meniškai charakteris atsiskleidžia kulminaciniame gegučių kukavimo epizode, Juzefai viešint gimtajame Miestelyje). Ne veltui šis personažas reprezentuoja romaną pavadinimu – rodos, tai ir bus tvirčiausias pamatas arba probleminė ašis, apie kurią klojasi privalomi romano matmenys, konstruojamas, brandinamas ir skleidžiamas laikmečių geografinis, vertybinis konfliktas (gal kiek per ilgai užsitęsia diskusijos, kuris buvęs nelaimingesnis – ar likęs svetur, vergaujantis kitataučių kapitalizmui, ar grįžęs namo, užspeistas saugumo, tarnaujantis socializmui; nuoskaudos gaida būdinga V. Girdzijausko prozai).

Dideli užmojai romane „Valinčius“ ir kiek mažesni – novelių romane „Profesorius Pelėsis“. Pastarajame mažiau išorinės dinamikos (romane „Valinčius“ dinamiškos situacijos kartais įgauna farso stilistiką, pavyzdžiui, „lenktynių“ epizode), giliau pajaustas kasdienės akimirkos šventumas, dabarties situacijos įsisąmoninimas priešinamas istorinei pražūčiai. Tai tampa prasmine noveles jungiančia šerdimi: „Visai nesudėtingi darbai – nuskusti, supjaustyti, sumesti į keptuvę ir paskrudinti. Tie veiksmai nesugriaus vakaro rimties, priešingai – ją praturtins, įprasmins. Maisto rinkimas ir gaminimas amžinas žmogaus rūpestis. (...) O jeigu tai iš jo bus atimta? Be jokios priežasties, šiaip sau. Dėl kažkokio niekniekio, dėl atsitiktinumo, dėl kažkieno užmačios, o gal niekšybės, istorinės klaidos, įvykusios kažkada ne dėl jo kaltės“. Tai kamerinis romanas su vyraujančia noveliška melancholija, nuojautomis: lyg serija po serijos (novelė po novelės) besitęsiantis lėtas (lietuviškas) filmas. Taip jungiamos novelės tampa romanu, kitąkart atvirkščiai – romanas skyla į noveles. Kaip antai novelė „Niekas nenorėjo mylėti“ atkeliavo iš novelių romano „Šimtmetis lyg mirksnis“; dabar ji perkrikštyta į apsakymą „Šviesi ateitis“.

Senieji tekstai autoriaus gan sėkmingai pakoreguoti. Beje, visos knygos redakcija – taip pat autoriaus, nors visada verta pasitikėti objektyvia akimi... Jau romane „Valinčius“ su tos pačios Juzefos charakteriu ima ryškėti stilistinės „duobės“: romano pradžioje dirbtinai svetimybių perkrauta leksika (busas, beibis, strytas, fektorius, lujus, paslas?) vėliau lyg ir išsilygina, bet šalia svetimybių ne visai motyvuotai vartojami tarmiškos konotacijos rypavimai: „Tokia pat tebesi, mano šaltuonėle, nepasikeitusi, vis kažkur skubi, nesustoji kaip ir mes, žmoneliai“. Buitinės, vulgarios aktualijos, ir apsakymuose, ir romanuose „apdainuojamos“ deminutyvais bei tautosakiškomis kalbos konstrukcijomis, neskamba skoningai: „Vietovė nebuvo labai dėkinga statyboms – nei medelio, nei ežerėlio, nei upelio. Užtat kokios erdvės naujųjų fantazijoms, pinigėlių išleidimui, o rasi ir išplovimui bei išgryninimui“.

Taip, pasakojimų esmė jaudina skaitytoją, ypač patirtimi, supratimu artimą rašytojui: kaip sako Sigitas Geda, „Na, na, pažiūrėsim, ką tu čia primelavai“... Tačiau reik daug perskaityti, daug girdėto iš naujo išgirsti (pavyzdžiui, trafaretinė sakinio formuluotė: „Nauja gyvybė ėmė busti po širdim“), kol ta esmė išsikristalizuoja. Bepradedantys intriguoti pokario tremties, emigracijos, sovietmečio autentiški liudijimai prisiminimų perspektyvoje nutyla: ir pagrindinė veikėja, ir pasakotojas – vis pašnibždom, vis puse lūpų, rodos, žodžių (literatūros gyvasties!) bijodami. Naivaus ir viltingo tono pasakotojas (ypač apsakymuose, kai prabylama istoriškai skaudžiomis temomis – Seimas, Nepriklausomybės kova, senojo teatro tradicija) dažniausiai pasyviai stebi, kitąkart pernelyg gražbyliauja: „Rašyti teks tau, nes iš manęs raštininkė kaip iš... – teta ištaria tokius žodžius, kurių čia kartoti nenoriu (...)“. Kitaip „Profesoriuje“, kur protagonistas ir pasakotojas nesusitapatina, ir – paradoksas! – pastarasis, tiesiog veste vedžiojamas pagrindinio veikėjo minčių, kuria be galo įtaigų meninį pasaulį. Nors abiejų romanų medžiaga, rodos, tikrų įspūdžių įkvėpta, autentiška, tačiau „Profesoriaus“ tekstas be galo sugestyvus, o romanas „Valinčius“ lyg kaire ranka parašytas, kur ir pačiam pasakotojui, atrodo, ne visada smalsu. Autorius nepasistengia (netikiu, kad neįstengia) įsijausti į savo personažą. Tai sudėtinga ir dėl to, kad dauguma apsakymų pasakojami moterų lūpomis, juo labiau kad sakoma: „Knygos antraštė pasako, kas sieja beveik visus knygos kūrinius“. Spėju, kad tai – moteris, tačiau kažin kodėl kai kurie bruožai jos paveiksle tokie „persūdyti“: „– Gelbėkit, gvaltavoja!“ – rėkia moteris ir ima taip blaškytis, tarsi ją iš tikrųjų kėsintųsi prievartauti. Sugniaužtais kumščiais daužo patalus, spiria kojomis, mėgina kažką kąsti dantimis. Ir kai pagaliau atsiduria ant grindų, paleidžia iš burnos apžiotą pirštą (...)“. „Valinčius“ kvepia užbaigtumu, išmoktu rašymo menu, o tai, mano nuomone, alina meninį tekstą. Kita vertus, kuo drąsesnis, jautresnis, atviresnis tekstas, tuo didesnė skaitymo prasmė (tą pajunti skaitydamas kelis senus apsakymus, „Profesorių“). Apskritai, skaitant Girdzijausko knygą, nepalieka (manęs) jausmas, lyg autorius jaustųsi atsakingas (sau?), kad viskas būtų išrašyta, perrašyta, į tris dalis sudėliota...

Norisi pacituoti Valentino Sventicko, palaiminusio šios knygos radimąsi, žodžius. Nors tiesiogiai jie su Girdzijausku ar jo knyga nesiejami, tačiau tai, manau, gera užuomina apie tos kartos kūrybos kontekstą: „Biografinis ir autobiografinis tikrumas (jis, beje, atsiveria visuose žanruose) vertintinas kaip laisvės dovana: anais laikais jis būdavo dozuotas, pridengtas, imituotas (padangstomas, tiesą sakant, tebėra ir bus (...)“. Tačiau svarbu ne tik autobiografinis tikrumas ar, perfrazuojant Šliogerį, „istorinis įdirbis“, kurio Girdzijauskas tikrai turi apsčiai: istorijų, patirties – asmeninės, istorinės, rašymo, galų gale – siužetų. Tačiau pliku ar pernelyg „teisingu“ žodžiu, tinkamai dozuota fantazija bylojanti turtinga asmeninė patirtis praranda emocinę, estetinę pilnatvę. Suprantama, kad skaitytojui (kuris artimas autoriui) rūpi, kaip sako Geda: „Na, na, pažiūrėsim, ką tu čia primelavai“. Tačiau šių dienų kultūra jau randa kitų formų, o prioritetai literatūros leidybos baruose vis lieka neaiškūs...