Tokia moteris - lobis

Tarp lietuviškai tykaus, ramaus ir net melancholiško kaimo peizažo kur nors miesto pakrašty teka Vytauto Girdzijausko naujosios knygos „Tokia moteris – lobis“ (Rašytojų sąjungos leidykla, dailininkas Romas Orantas) gyvenimas. Ją pristatydama prof. E. Bukelienė teigia, kad „į mus plūsta paties gyvenimo apstybė, įvairovė, stebima ir struktūruojama išmintingo autoriaus žvilgsnio“. Iš tiesų autorius – jau ne pirmos jaunystės, už pečių – didelis, karstelėjusio skonio gyvenimo patyrimas. Todėl jo knygos siužetai ir herojai (joje du romanai ir devyniolika novelių) irgi yra gyvenimo vėtyti ir mėtyti, kai kada naiviai patiklūs (iš kur tas patiklumas šiais laikais!), kai kada romantiški arba ironiški, nelygu situacijos, kuriose jie atsiduria. V. Girdzijausko plunksna raminančiai veikia tuos, kurie pasiilgę normalios prozos, išgąsdinti (ar nusivylę) ant knygynų prekystalių gulinčių banalybių arba įžūlybių, apie jas internete mums neseniai papasakojo vienos tokios knygos autorė Audronė Urbonaitė. Visi tie seksopatologiniai, nervus dirginantys romanėliai pradeda žmonėms vis labiau nusibosti, skaitytojai ilgisi paprastos, padorios prozos, kurioje rastų gyvenimą su druska, išmintingais pamąstymais, abejonėmis, kankinančiomis autorių, jo herojus ir dažną jautresnės sąžinės žmogų.

Vienas pagrindinių knygos motyvų – akistata su praeitimi, dabarties ir praeities konfliktas žmogaus sąmonėje, iliuzijų griuvimas konkrečios tikrovės akivaizdoje. Dėl to jo herojai išgyvena, blaškosi, depresuoja, o galų gale sunaikina patys save kaip novelių romano „profesorius Pelėsis“ herojus Ipolitas Dargis. Tai paskutinis knygos kūrinys – apie jaunystėje į KGB tinklus įpainiotą mokslininką (tai tik parašas, anot herojaus), vis tiek neišvengusį gulaginio lagerio, užsisklendusį savyje (profesorius Pelėsis) ir pražydusį tik Atgimimo ir Sąjūdžio metais. Deja, profesoriaus atgimimas buvo trumpalaikis. Lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė komisija ryšiams su KGB tirti, prieš jo akis ant stalo padėjo aplanką su byla ir nelemtuoju jo parašu – savotiška sutartimi su velniu, išviliota (ar išgrasinta) KGB majoro Anatolijaus Karpovičiaus. Anot Ipolito, tai dėmė visam jo gyvenimui – šiapusiniam ir anapusiniam. Į komisijos nario klausimą, kodėl neatėjo prisipažinti tada, kai įstatymas leido tai daryti, profesorius Ipolitas Dargis atsako: „Į tokias ir panašias įstaigas savo iniciatyva nevaikščiojau ir neketinu eiti...“ Taip pakrypus reikalams nuo depresijos negelbsti nei sėkmingas šeimos gyvenimas, nei meilė savo vaikui. Netekęs atramos po kojomis, mintyse besiginčijantis su praeities šmėklomis, galiausiai jis save įvilioja į kliedesių pasaulį („gyvenimas yra kasdienė akistata su sąžine“) ir susinaikina, kartu sunaikindamas ir savo šeimą. „Įvyko tai, apie ką mūsų herojus pastaruoju metu slapčiomis mąstė – švari, totali nebūtis: idealiausias gyvenimo rezultatas, nes švarių gyvenimų apskritai nebūna“, – toks neapskundžiamas autoriaus nuosprendis savo herojui. Ar tai mėginimas ištaisyti istoriją, savo gyvenimą, nuraminti sąžinę? Klausimas atviras, kamuojantis ne vieną posovietinės praeities žmogų...

O knygos pradžioje – romanas „Valinčius“. Tai beveik humoristinis pasakojimas apie tetulę iš Kanados Juzefą Valinčienę, kuri 1965-1985 metais Tarybų Lietuvoje lankėsi 15 kartų. Herojė – nepaprastai spalvinga asmenybė, jos akimis žiūrima į sovietmečio problemas ir ideologines, ekonomines bei socialines nesąmones, kurių buvo gausu Anuo metu ir kurios, tolstant laikui, atrodo ne tiek juokingos, kiek kraupios. Šmaikštūs dialogai, ironiškos situacijos kuria lengvą ir šviesų pasakojimo audinį, retkarčiais atmiešiamą karstelėjusio liūdesio gaidele. Tik romano pabaiga stebėtinai panaši į „Profesoriaus Pelėsio“ pabaigą – herojė paslaptingai išvyksta į „kosminius tolius“, nepalikdama jokio ženklo ir pėdsako. Šiek tiek mistiška ir absurdiška pabaiga gal taip pat yra „kasdienės akistatos su sąžine“ rezultatas.

V. Girdzijausko novelių vyrai ir moterys gyvena kasdienį Lietuvos žmonių gyvenimą: myli ir neapkenčia, geria, sielvartauja ir pavyduliauja, suvedinėja sąskaitas su praeitimi, o autorius į visa tai žiūri su atlaidžiu šypsniu ar lengva ironija, nulemta, anot E. Bukelienės, šviesios jo pasaulėjautos, suvokiant „sunkų gerumą gyventi“. Rašytojo sakinys teka kaip upė – lėtai, ramiai, stilius vyriškai rupus, dialogai lengvi kaip oras, todėl knygą perskaitai vienu ypu.