Vytautas Girdzijauskas gimė 1930 m. balandžio 19 d. Bulzgeniškiuose, Jurbarko rajone.
1954 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos filologijos fakultetą.
1955 m. – J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą.
Dėstė Vilniaus statybos technikume.
Už antitarybinę veiklą 1957 m. buvo suimtas, 1957–1960 m. kalėjo Sibire, Taišete.
1961–1974 m. dirbo technologu Skaičiavimo mašinų gamykloje, Sveikatos ministerijoje.
1974–1990 m. Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos redaktorius, vėliau ilgą laiką dirbo redaktoriumi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje.
1992 m. – Sąjūdžio Seimo tarybos narys.
Nuo 1998 m. buvo Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos prezidentas.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1974 m.
V. Girdzijauskas yra parašęs ir išleidęs septynis romanus:
„Žmonės man buvo geri“ (1973),
„Laimingųjų laimė“ (1975),
„Ką mylėti“ (1992),
„Palūkėk, mirtie“ (2000),
„Valinčius; Profesorius Pelėsis“ (Kn. „Tokia moteris – lobis“; 2005),
„Danguje kitaip“ (2013);
penkias novelių knygas:
„Trys moterys ir vienas vyras“ (1971),
„Vienas prieš vieną“ (1981),
„Šimtmetis lyg mirksnis“ (1997),
„Tokia moteris – lobis“ (2005),
„Žiemos metafizika“ (2010),
autobiografinės prozos knygą – „Laiškai iš nelaisvės namų“ (1994),
tris eseistikos knygas:
„Palangos dienoraštis“ (2004),
„Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“ (2009),
Palangos dienoraštis“, 2001–2012 (2018).
Sudarė ir parengė:
Žemaitės autobiografiją ir apsakymus (2005),
J. Biliūno apsakymus ir literatūros kritiką (2007),
B. Gražulio rinktinę, Liudo Dovydėno raštus (6-8 tomus).
Rašytojas 1974 m. buvo apdovanotas P. Ziberto premija, Žemaitės (1995), G. Petkevičaitės-Bitės (2002), Juozo Keliuočio (2009) literatūrinėmis premijomis, 2010 m. – Petro Cvirkos premija.
2019 m. spalio 18-ąją po sunkios ligos mirė. Rašytojui buvo 89-eri metai.
