The Ego and Its Own

Visi, kuriems pasisekė perskaityti Makso Stirnerio „Ego ir jo nuosavybę“, jaučia didelį norą jo doktriną skelbti kitiems, ypač darbininkams. Būtent šiuo tikslu, keliomis eilutėmis pabandysiu pažvelgti į tą doktriną. Neatrodo, kad jo knyga būtų gerai suprasta keletui tų, kurie bandė apie ją diskutuoti.

Tai, ką Eltzbacheris sako apie ją savo knygoje „Anarchizmas“, nėra labai tikslu; pirmiausia, ponas E. turėtų paaiškinti, kad Stirneris nėra ypač užsiėmęs aiškumu ir kad jis naudojasi individualiu filosofiniu žargonu. Pernelyg dažnai painiojame egoistinę – tiksliau, nihilistinę – Stirnerio filosofiją su, pavyzdžiui, individualistine Emersono filosofija.

Stirneris skelbė, ir tai atrodo esminis jo teorijos taškas – doktriną apie savęs nuosavybę. Tai buvo drąsi idėja, kuri vieną dieną padės įvykdyti didelę filosofijos revoliuciją. Štai, iš esmės: „Esate patys sau šeimininkai; dirbkite savo interesams. Negerbkite idealo; nedarykite taip, kad jūsų veiksmai atitiktų kokius nors moralės standartus. Niekinkite papročius, pareigas, morales, teisingumą, įstatymus. Esu pats sau Dievas, karalius ir įstatymas. — Laikykite šventais tik savo apetitą ir savo troškimus.” Būtent tai jis turi omenyje teigdamas nihilistinį lozungą: „Man viskas yra niekas“; „Nesate suvaržytas, jei atsisakote tikėti esąs suvaržytas; pats sau esate Aukščiausiasis; nieko negerbkite ir būkite pats sau Dievas. Nesilaikykite jokio susitarimo“. Trumpai tariant: „Nieko man nėra brangesnio už save patį!”

Dabar, tarp nihilistinės ir individualistinės filosofijos yra gana subtilus skirtumas, kurį būtina aiškiai išryškinti. Individualistinė filosofija sako: „Būkite stipri asmenybė! Pakelkite save aukščiau bendro! Ugdykite savo individualumą!” Egoistų arba nihilistų filosofija sako: „Neturėkite vykdomosios pareigos. Jei trokštate būti stipriu žmogumi, įtakingu žmogumi, individu, kiek įmanoma aukščiau už bandos įtaką, tokiu atveju, būkite stiprus! Ne kaip pareiga, o kaip privilegija.” Pirmoji teorija liepia: „Būkite antžmogis.” Antroji teorija liepia: „Būkite tuo, kuo norite būti.”

Stirnerio egoistas – žmogus, nepripažįstantis jokios moralės – neriboja savęs simpatijos atžvilgiu. Jis seka savo širdies impulsus. Jis neigia teises, nuosavybės titulus; jis neskatina pagarbos Valstybei, net jei tai būtų laisviausia Demokratija, kokią tik įmanoma įsivaizduoti. Jis nepripažįsta jokio etinio požiūrio, pranašesnio už jo paties troškimus. Tačiau Stirneryje nėra nieko, kas prieštarautų solidarumo jausmui, simpatijai ar broliškai/seseriškai meilei. Stirneris skelbia išsivadavimą nuo visko, kas gali sukaustyti individą; jis yra nepažaboto egoizmo pranašas. Jis menkina praeities etines šiukšles, parodo paskutinį stabmeldiškos rasės idealą – moralę – ir šaukia: „Žiūrėkite! Tai apgaulė.” Jis atsigręžia į Ego, į visus Visatos Ego ir šaukia: „Kiekvienas iš jūsų yra tikrasis savo Dievas, darykite, kaip norite.“

Tarp Kropotkino ir Stirnerio etikos nėra esminio skirtumo; tai, ką pirmasis išreiškia tiesiog moksline kalba, Stirneris aiškina metafiziniais terminais, kurie yra teisingi, bet šiek tiek sumišę. Kai Kropotkinas parodo, kad kiekviename individe yra aistra rasės labui, jis stipriai remia Stirnerio tezę. Mes nesiryžome skelbti, kad moralė yra iliuzija, o pareiga – apgaulė, kol Kropotkinas patikino, jog solidarumo jausmas yra neatskiriamas nuo žmogaus prigimties. Tai nulėmė, kad galime išmesti moralę į šiukšlių dėžę be pavojaus rūšiai.

Pagal Stirnerio sampratą, gėris yra tai, kas patinka, o blogis yra tai, ko nekenčiama. Tai, kas žeidžia simpatiją, yra blogis, todėl, neigiant absoliučiai bet kokią moralės vertę, primetamą iš išorės, manome, kad neįmanoma paneigti gėrio ir blogio egzistavimo.

Bet tai aš, Ego, būsiu jo patikrinimo kertinis akmuo. Tironas, žiauri žmogžudystė, įvykdyta šio krauju sutepto monstro, kuris yra įstatymas, baisus poelgis, kas pakerta mano solidarumo jausmą, tai yra blogis.

Tada prie savo karo šauksmo pridėsime naują kvietimą.

Anksčiau, džiaugėmės visagalio priešo, Dievo, mirtimi; prie Įstatymo žlugimo, nuosavybės teisių sunaikinimo, galime pridurti: „Žūtis moralei!”