Svetimas

Šįkart prieš atsiversdamas Albero Camus „Svetimą“ naiviai sau maniau, kad visi tie egzistencialistiniai išvedžiojimai persunkti sodrios nykumos, veik nevilties, tikrai manęs neužkabins ir šią knygą perskaitysiu kaip koks mokinys, kuriam vienas ar kitas priverstinis romanas yra, tiesiai šviesiai, do lampočki... Taip visai ne dėl to, kad man nemiela būtų skaityti knygas. Anaiptol. Bet dėl to, kad aš gerokai anksčiau buvau susižavėjęs jo kūryba, skaičiau viską, ką tik rasdavau prieinama kalba ir, maniau sau, tai patys geriausi tekstai mano amžiui. O dabar tas egzistencializmas, švelniai tariant, seniena ir skaityti Camus, mažų mažiausiai – nemadinga.

Bet kur jau – visi išankstiniai nusistatymai žlugo perskaičius (buvau visiškai pamiršęs) pačią pirmąją romano pastraipą: „Šiandien mirė mama. O gal vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame“. Bet kas žino. Gal ir vakar“. (p.7).

Šį romaną rašytojas parašė kaip literatūrinę esė „Sizifo mitas“, kurioje nagrinėja žmogaus buvimą absurdo pasaulyje, iliustraciją. Nei Sizifas, nei romano „Svetimas“ veikėjas Merso nekelia klausimų „Kodėl?“ ar „Už ką?“. Absurdo herojus suvokia, kad į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti, ir tokiu būdu jis pranoksta pačią situaciją. Jis nesigilina nei į aplinkybes, nei į save, tik stebi tai, kas vyksta.

Šis romanas susideda iš dviejų dalių, kurių takoskyra – Merso įvykdyta žmogžudystė.

Knyga parašyta veik dienoraščio stiliumi. Pirmojoje dalyje fiksuojamas pasaulis su pačiomis mažiausiomis, keisčiausiomis detalėmis, o antrojoje – sėdėdamas kalėjime Merso atsiveria švelniam pasaulio abejingumui.

Iš pirmo žvilgsnio, rodos, pagrindinis romano veikėjas yra smerktinas – jis neverkia prie motinos karsto, o tyrinėja slaugės aptvarstytą veidą, akimis gano musę, geria kavą, rūko, kitą dieną po laidotuvių maudosi jūroje, mylisi su Mari. Tačiau žmonės jo gyvenimą, kuris pačiam Merso yra unikalus ir nepakartojamas dalykas, vertina pagal savo susikurtas taisykles ir elgesio normas, todėl, be abejo, visuomenė, kurią romane įkūnija teismas ir teisėjai, pasmerkia ir nuteisia jį ne tiek už arabo nužudymą, kiek už tų visiems priimtų elgesio normų nepaisymą.

Romane A. Camus pabrėžia, kad absurdo žmogumi negimstama, juo tampama – Merso panieka bausmei ir veik džiaugsmingas mirties laukimas yra jo iššūkis lemčiai, jo laisvė, jo maištas tiesiog išgyvenant malonias būties akimirkas.