Svetimas

... Ar galėčiau neverkti dėl motinos mirties, tekėti už vyro, kurio nemyliu, nes tiesiog atėjo laikas, ar nužudyti žmogų, kuris mano gyvenime neatliko jokio vaidmens, ir dėl to nė kiek nesigraužti. O paskui ramiai susitaikyti su ta mintim, kad būsiu nužudyta. Negalėčiau. Ir baisiai jau absurdiškai skamba.

Prancūzų filosofas, rašytojas, teatro režisierius, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Albert‘as Camus savo romane „Svetimas“ atskleidžia „visuomenės kastruojamos asmenybės tragediją, žmogaus bejėgiškumą akistatoje su absurdu“.

Jaunas vyras gyvenime niekada nesiekė būti išskirtiniu, kitokiu – „aš kaip visi“. Gal dėl to pagrindinio veikėjo vardo ir nepamenu. O gal jis ir nebuvo paminėtas... Vyras – „visuomenės dalis“: darbas ir viršininkas – rakštis subinėj, nemylima moteris - gražu – seksas, pietūs kavinėje, taurė vyno su bendradarbiu, kambarys daugiabučiame name ir kaimynas su beveik nudvėsusiu šunimi. Bet kam tada rašyti apie nuobodžią, daug kam iki kaulų smegenų pažįstamą kasdienybę? Matyt todėl, kad gyvenimas mėgsta „kraštutinumus“ ir apsiverčia šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu vienu įvykiu. Būtent tada atsiskleidžia kiekvieno mąstymas, sugebėjimas adaptuotis naujoje aplinkoje ar net susitaikyti su tuo, kas neišvengiama.

Pirmiausia, pagrindinis veikėjas praranda motiną. Tačiau jis nerauda, neliūdi – „tikriausiai aš truputėlį prisnūdau“ (jis sėdi šalia karsto). Po laidotuvių nueina į kiną, pasimyli su mergina, skaniai pavalgo. Kvepia totaliu amoralumu. Tačiau skaitant jo mintis, rodos, viskas pateisinama. Greitai pinasi siužetas, draugo dėka jis išvažiuoja atostogų, nužudo žmogų. Teismai, kalėjimas, nuosprendis. Paprasta. Bet trumpos jausmo (kad ir instinktyvaus) akimirkos, lyg ir banalių, tačiau natūralių emocijų antplūdis, iškreiptas ir tuo pačiu visiškai tiesioginis aplinkos suvokimas, šaltas, bet kartais net itin gilus protas individą paverčia asmenybe.

Iš tikro žmonės visiškai primityvios būtybės ir toli gražu ne visagalės. Susiklosčius tam tikrom aplinkybėm (lėmus likimui, išbūrus žvaigždėm, paliepus Dievui...) tampa tik bereikšme įvykių grandim, negebančia ką nors pakeisti. O gal aš klystu?...  Paklauskit savęs, jei nuspręsit skaityti.

Skanaus.