Šventumas

Perskaičius šią knygą kyla nenumaldomas noras perskaityti dar kartą. Ne todėl, kad labai patiktų, bet todėl, kad pirmą kartą perskaičius nieko nesupranti. Kaip pats autorius rašo, „ši knyga gimė iš beprotybės...“ Panašiai ir aš ėmiau galvoti, nes ėmiau nesusigaudyti perskaičiusi pusę knygos... Tai herojus vienas, tai čia jis jau virsta kitu žmogumi... Tai lyg egzistencinė knyga, tai lyg ir detektyvas...

Aišku, neapseita be meilės trikampio, o gal ir keturkampio....

Taigi, Herojus - neįgalus jaunas kunigas, prikaustytas prie vežimėlio, vis užduoda sau tuos pačius žmonijai rūpimus klausimus: kas aš? Kokia mano misija šioje žemėje? Kodėl mes mirštame? Ar iš tiesų yra Dievas? Kas toks buvo Jėzus?...Ar iš tiesų jis buvo žydas?.. ir begalę kitų.

„Kažkas pasibeldė į duris“ - šiuo sakiniu gana dažnai pradedamas naujas skyrius, dar herojus dažnai atsiverčia dienoraštį ir tarsi prisimena seminaristo laikus, savo dvejones, draugus, ieškojimus. Be galo įdomi linija atsiskyrėlio ir herojaus, jų dialogai iš tiesų pilni įtampos, emocijų ir gerų minčių...

Taip – maždaug pusėje knygos, bet štai nuo pusės knygos, atleiskit, aš jau ėmiau nebesusigaudyti.

Čia herojus iš Rėjaus (šį vardą sužinojau tik viduryje knygos) virsta nuostabiu žmogumi Danieliumi. Pasirodo, viskas dėl kažkokios Ievos, kažkada mylėtos; dar atsiranda Rėjaus žmona Augustė, kuri myli kažkokį daktarą; Rėjaus sūnus komoje....

Man asmeniškai knygoje labai trūko tikroviškumo... Emocijos suvaidintos, moters linijos kažkokios netikros, pavydas nenuoširdus, labai pasigedau išbaigtumo. Minčių kratinys su beprotybės priemaiša. Bet jauniems, kurie norėtų susivokti savyje, arba pradedantiems rašyti visai rekomenduočiau paskaitinėti. Tik būtinai perskaitę nenumeskit, o perskaitykit dar kartą, nustebsit, ką galima pamatyti tarp eilučių...