Šventumas

„Šventumas“ – beprotiškų likimų recenzija. Niekas neturi būti suprasta, viskas turi būti išgyventa. Tai siaura riba, skirianti du savaip pasmerktus pasaulius. Pasmerkti mylėti ir pasmerkti nebūti ieško rimto paaiškinimo – ką daryti toliau. Romano herojai elgiasi taip, kaip daugelis niekada nesielgtų – jie gyvena. Jiems paduoti blogiausi, surūdiję ir sulankstyti stalo įrankiai, o jie vis vien iš jų valgo ir sugeba pajusti skonį. Juos supanti netobulumo harmonija priverčia rinktis tik tai, ką siūlo likimas. Kitame puslapyje viskas dar painiau. Paslaptys, griaunančios iš vidaus, stato sienas net tarp geriausių draugų.

Autorius niekada nenorėjo būti normalus. Taip ir yra – tokio žmogaus negalima įsileisti į namus, nes juose būtinai liks dalis jo beprotybės.  Aš buvau jį įsileidęs. Norėjau pažiūrėti, kaip viskas baigsis, bet viskas tik prasidėjo. Jis yra vienintelis judantis daiktas, kurį norėjau nušauti, bet jei taip atsitiktų, pagalvočiau – „ką aš padariau, aš nušoviau save, visiškai nekalto žmogaus kūne“. Jis yra protingas, nes išsižadėjo proto. Jis yra kvailas, nes nesugeba išsižadėti savęs, nes tik jis pats save pražudys. Vilio Normano nuoširdumas (žodis teisingas, bet per skystas) žavi beveik visose situacijose. Prieš pradedant skaityti knygą, autorius man visai neabejodamas pasakė – „ji tau nepatiks“. O man patiko (žodis „patiko“ Viliui yra kaip keiksmažodis, kuriuo jis niekada netiki).

Skaitydamas abejojau viskuo, pradedant autoriaus sveiku protu, baigiant absurdiškais likimų vingiais, bet nė sekundei nesuabejojau, kad tai ir yra gyvenimas. TOKS ir yra gyvenimas. Viskas turi pabaigą – maistas, draugystė, neapykanta, supratimas, lošimas, žinojimas ir net beprasmybė. O prasmės, matyt, ieško dažnas į beviltišką situaciją patekęs žmogus (o kartais ir tas, kuris turi per daug duonos). Vilis sakė „jei perskaitę šią knygą neimsite manęs nekęsti labiau nei didžiausio savo priešo arba nepamilsite kaip geriausio draugo, vadinasi, skaitėte ją užsimerkę“.

Visai nesvarbu, tau patinka, kaip gyvena kaimynai pirmame aukšte, ar ne: gulasi girti ar nevalgę, suirzę ar įsimylėję, susimušę ar prisiglaudę ...

Visai nesvarbu, patiko tau knygos herojų sprendimai ar ne, supratai jų poelgių priežastis ar ne, patikėjai jų žodžiais ar pamiršai, ką jie sakė ...

Svarbu, kad esi viso to dalis ir tave supantis pasaulis niekur nedings, kol nedingsi tu pats. Tai knyga visiems ieškantiems.