Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svajonė apie sniegą

Svajonė apie sniegą Kokį vyrą reiktų pasirinkti mylėti?
Būtų galima paklausti, tačiau autorei, vienoje iš viešų diskusijų išsakius apgailestavimą, kad knyga buvo priskirta meilės romanų kategorijai, šį klausimą kiek atidėsiu į šalį.

***
O pradėsiu nuo sniego. Kuo jis ypatingas? Šioje knygoje jis atskleidžiamas bent keliais aspektais: kaip materija, galinti išsaugoti asmens buvimo įrodymą nes „nei saulė, nei lietus nesuteikia žmogui tokios ypatingos galimybės, kaip sniegas – palikti pėdsakus“ ir kaip anestetikas vidiniam skausmui, kai „netekties jausmas skaudina, svilina sielą, panašiai kaip šaltis gelia pėdas, kai bėgame per sniegą basi <...> kai šaltis sukausto pėdas, nublanksta skausmas“ [1]. Būtent apie šiuos du polius ir sukasi knyga: atmintį ir kančią, nes tai pasakojimas apie Liną, mėginančią išgyventi skausmą – tiek fizinį, tiek dvasinį. Užklupusi liga sekina kūną, tačiau daug labiau dvasią graužia netekimai, su kuriais ji mokosi gyventi. Šioje slogulio prisisunkusioje erdvėje atsiranda žmogus, vyras, gydytojas, kuris trokšta išgydyti naująją pacientę, nubraukti skausmą nuo jos veido, gal net tada, kai tas sopulys daug gilesnis, nei tas, su kuriuo jis pratęs susidurti kaip medikas.

Istorija atsiskleidžia per būtuosius laikus, per atskiras herojės gyvenimo nuotrupas. Kiekvienas prisiminimas ypatingas, formuojantis asmenybę, papasakotas su jaudinančiu jautrumu ir sąmonę užvaldančiu tikrumu. Taip, kad skaitant nė akimirkai nesuabejoji, jog kažkas tai tikrai išgyveno. Juk argi būtų galima sugalvoti skudurinukę, kvepiančią mėlynu rašalu, ar draugystės pomidorą? Galbūt įmanoma, tačiau perteikti su tokia įtaiga ir įtraukimu – retai kam pavyksta. Štai tokius, jaukius ir realius, sąmonę glostančius prisiminimus, ir veria autorė į vieną pilką vėrinėlį, ant blausaus kasdienybės siūlelio. Knyga, kuri yra daugiau praeities koliažas, sudėliotas iš gabalėlių. Tų dalelių, kurios suformavo moterį tokią, kokia ji yra. Asmenybės gimimo hronologija:

„Gyvenimą galima suprasti tik žvelgiant atgal, bet gyventi tenka į priekį“ [Søren Kierkegaard]

Retai kada pasitaiko taip taikliai parinkta citata knygos pradžioje. Ji puikiai nusako romaną. Joje slypi patvirtinimas, kad ryškaus veiksmo tikėtis neverta, kad herojai nuolatos gręžiosis atgal, rodydami skaitytojui savo nueitą kelią. O tai ir neturėtų stebinti: juk asmenybės gimimas – lėtas procesas, jam reikia susikaupimo, ramybės. Galbūt todėl romane vis sugrįžta tylos motyvai: „skaudžiai spausdama ausis po kambarį slampinėja tyla.“, „jie įsikimba į tylą, tarytum šią akimirką tai būtų vienintelis jų bendras turtas.“, „aklai tylu. Garsai miega, šviesa tyli, oras ilsisi.“[2]. Nuostabu, ar ne? Šiuose sakiniuose slepiasi ne tik tyla, bet ir lėta pasakojimo maniera. Ji klampi ir turtinga, kaip pelkė, įsiurbianti pėdas ir neleidžianti niekur skubėti, kurioje veiksmas išsisklaido ir lieka tik vyksmas.

Pradžioje gana ryškiai tarp praeities ir dabarties besisupanti švytuoklė, įsibėgėjus istorijai kiek aprimsta, kompozicija tampa ne tokia novelinė, kiek vientisesnė. Istorijos ilgėja ir iš praeities herojai vis dažniau persikelia į pasakojamąjį laiką bei vis ilgiau jame užtrunka, tačiau viskas ir toliau išlieka labai stipriai sukoncentruota į pagrindinę heroję. Kartais netgi atrodo, kad kiti veikėjai tėra tik fonas, parinktas, sukurtas taip, kad Linos likimo istorija turėtų erdvės išsiskleisti. Ir ne tik istorija, bet ir tai, kaip ji ją priima, kaip ją išgyvena, kaip susigyvena su savo praeitimi.

Įpusėjus knygą norėtųsi pajusti kažkokį pokytį, lūžį, stabėti virsmą, tačiau tėkmė nekinta ir išlieka labai monotoniška per visą romaną. Todėl reikėtų iškart nusiteikti ramiai meditacijai skausmingomis temomis. Nors didžiausias siurprizas ir netikėtumas taip pat kyla iš šių elementų: būtų galima tikėtis, kad toks pasakojimas bus itin sunkiai skaitomas ir kankinantis, tačiau iš tiesų viskas yra priešingai: puslapiai tirpsta prieš akis ir net nesijaučia, kaip istorija nusineša, įtraukia.

Herojai niekada nekalba „apie kambarius, kuriuose gyveno <...> užtekdavo kalbos apie kambarius, kuriuos nešiojosi savyje“ [2]. O kai nekalba veikėjai, aplinką kuria autorė, perteikdama pojūčius per užaštrintas detales. Galų gale gal tai ir nėra keista: juk pasakojimo centre – gyvenimo sukrėtimus mėginanti pakelti Lina. Sudirgina ir įaudrinta, nuo vidinio ilgesio pavargusi veikėja, gali sureikšminti atrodo tokius paprastus dalykus ir padaryti juos kone pilnaverčiais veikėjais: laiką matuojančią šviesą, kalbančią tylą, glostančius, čiupinėjančius, žvilgsnius, už rankos vedančias, kalbančias akis, istorijas pasakojantį šokoladinį zuikutį. Būtent iš to kyla jausmas, kad šiame romane nėra nereikšmingų detalių, bet kartu nėra ir reikšmingų: galima nepastebėti smėlio smiltelės, tačiau vėjo pašiauštą kopą ignoruoti sunku.

***
O dabar pakalbėkime apie vyrus. Nors meilė nėra pagrindinė knygos tema, tačiau kartais būna įdomiau (ar ne mažiau įdomu) stebėti tai, kas vyksta antrajame plane. Knygoje yra du Linos palydovai: buvusysis Tomas ir esamasis Kenis. Pirmasis, kuris buvo pasirinktas, kaip būsimų vaikų tėvas, tačiau nejautęs moters baimių, nežinojęs, kad „svarbiausia ne nepasiklysti. Svarbiausia nelikti vienai“ [2], neigęs jos skausmą ir antrasis – daktaras Kenis Ravnas, kuris ne tik gydė Linos kūną, bet ir traukė moters tragediją lyg giją iš verpalų kuodelio, buvo pakantus visoms skausmo grimasoms.
Skaitant vis norisi pasvarstyti, ar ši vyrų priešprieša gimė sąmoningai ir koks herojės portretas kuriamas per šiuos jos gyvenimo palydovų pasirinkimus.
Ar svarbu, kokį vyrą reikia pasirinkti mylėti, palieku spręsti jums.

***
Pabaigai apie pabaigą. O ji – netikėta. Ir visai ne savo siužeto vingiu, o šuoliu. Tikėtina, kad žmogaus gyvenimą glausčiausiai perteikiantis literatūros žanras yra epitafija, tačiau norėtųsi galvoti, jog gyvenimo prasmė išlieka ir nenurodžius mirties datos.

***
Kas lieka po knygos?
Man lieka klausimas: kur dingo laimės ir skausmo pusiausvyra? Ar viskas gimsta tik iš skausmo, tik per skausmą išlieka ir tik kančioje subręsta?
Tai mintys paraštėse, o recenziją norėtųsi užbaigti profesionalo vertinimu, knygą išleidusios „Versus aureus“ leidyklos direktoriaus Arturo Mickevičiaus žodžiais:
„Rankraštis sudomino pačia pasakojimo maniera, persipinančiomis siužetinėmis linijomis. Graži ir žodinga romano kalba. Įtaigūs herojų charakteriai, nebanaliai analizuojami psichologiniai išgyvenimai, pagaliau pati emigracijos ir bėgimo nuo savęs problema.“

------------------------------------------------------------
1 – interviu su R. Mataityte portale zaliazole.lt
2 – ištraukos iš R. Mataitytės romano „Svajonė apie sniegą“
2014-04-09
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Versus aureus
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 352
Kodas: 978-9955-34-430-8
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-08 13:38
Laukinė Obelis
Taip, pritariu - bernardinuose publikuota recenzija kur kas geresnė, ji tikrai verta penkių balų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-06 21:32
Marquise
Ačiū už įvertinimą. Vis dėlto manau, kad ši recenzijos versija nėra labai gera, todėl šiek tiek taisiau. Pakoreguotą ir šiek tiek papildytą galima rasti čia:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-15-moters-portreto-mozaika-surinkta-is-butojo-laiko/116515
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-06 09:36
Juozas Staputis
Recenzija puikiai parašyta, išryškintos svarbiausios romano vertybinės pusės. Skaitytojui tai svarbu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-13 22:43
Erla
Intriguojanti,gaivi/recenzija.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-09 10:49
Marquise
Šio romano autorę daugelis mūsų pažįsta kaip LO_
Ačiū jai, už maloniai praleistus vakarus su knyga ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą