Šunys danguje

Granauskas nutarė nebeįmantrauti. Metė šonan tą jam visai netinkantį žodį „Romanas“ ir sėdo vėl rašyti apysakų, kurios ir atvedė jį į lietuvių literatūros klasiką.

Knygoje – trys naujos apysakos: „Rudens žmogus“, „Skustuvas ir paletė“ ir „Šunys danguje“.

Tai – nueinanti proza. Ji nepakeis pasaulio, nepradės naujos literatūrinės srovės ir dėl jos paskutinio egzemplioriaus niekas nesimuš knygynuose. Gyvenimas čia paprastas – žmonės gimsta, gyvena ir miršta tiesiog taip. Laikas teka kaip upė be vingių, sūkurių ar duobių – paprastai. Net ir stebuklai tokiame gyvenime – paprasti, atėję ne iš kosmoso, o iš žemės, iš kažkokio seno laiko, kuris dar būtų įmatomas praeities rūke.

„Rudens žmogus“ – istorija apie seną pensijon išėjusį mokytoją, gyvenantį ramiame vienkiemyje prie ežero, žvejojantį, skaitantį, užsiimantį žemdirbyste, žodžiu, gyvenantį taip, kaip kiekvienas lietuvis turėtų gyventi senatvėje. Mokytojas susiduria su naujųjų laikų lietuviu, šalia jo namelio pasistatančiu vilą ir rengiančiu orgijas. Naujojo lietuvio (kaip čia geriau pavadinus?) sekso partnerė turi sūnų, kuris susidraugauja su senuku, plaukia žvejoti...

Objektyviai vertinant, prie šios apysakos galima kibti uoliausiai. Seno žmogaus lūpomis kalbanti didaktika („Atvažiuos jis čia, pasileis magnetofonus, spygaus mergos... Nors ne, atsiveš tokių, kurios seniai nebespygauja, nuo kokių penkiolikos metų“). Personažai – blogasis despotas, jo vergė, naivus ir gabus vergės sūnus, gerasis senukas – tokie stereotipiniai, kokie būna tik tikram gyvenime (O tikras gyvenimas juk dar ne literatūra, ar ne?). Baigtis – ašarą spaudžianti, būtinai su daugybe mirčių... Muilooperizmas.

Tačiau apysaka skaitosi gerai, žodžiai liejasi, nesunku įsijausti į personažus. Taip, Granauskas dar moka pasakoti meistriškai – o tai suteikia galimybę nekreipti tiek dėmesio į siužetą, mintį ir t.t. Kaip ir kitos dvi apysakos, ši teikia skaitymo malonumą, tačiau neduoda idėjos.

„Skustuvas ir paletė“ – istorija apie du menininkus – R. G. (kažin, kas galėtų būti jo prototipas?) ir jo draugą dailininką R. Dailininkas pažada rašytojui parduoti savo paveikslą – kai tik tas turės pinigų – tačiau nesulaukia to momento, parduoda kitam, o draugui bando įkišti kopiją.

Ši apysaka panašesnė į novelę. Jaučiama ryški mintis, o veikėjai per varganus penkiasdešimt puslapių vos spėja probėgšmais pasirodyti. Tačiau dvasia kažkokia „negranauskiška“. Matyt, per daug esame pripratę prie kaimo žmogelių jo kūryboje – menininkai atrodo negyvi, jų dialogai nemeniški...

„Šunys danguje“, mano subjektyvia nuomone, ne veltui pasirinkta tituline šios knygos apysaka. Tai istorija apie pasakotojo vaikystę, II pasaulinio karo metus. Patėvis išgelbsti nuo rusų karininko vokiečių aviganio kalę, ja rūpinasi, tačiau šeimai tenka išsikraustyti, o kalės laukia tragiškas likimas.

Aišku, be sentimentalumo čia vėl neapsieinama. Kas gali būti graudžiau už tragišką šuns likimą? Dar vienas „kabliukas“ – tas pats siužetas. Na iš tiesų, ar neužkniso jūsų tas II pasaulinis? Negi nėra kitų aprašytinų laikmečių? Kai kurie žmonės gimė ir mirė jo nepamatę, tačiau literatūra, atrodo, negalės be jo dar porą šimtų metų.

Stiprioji „Šunys danguje“ pusė – pasakojimas. Mažo vaiko žodžiais jis ne toks didaktiškas ir tikresnis, gyvesnis. Smagus veikėjų žemaičiavimas. Personažai gyvi ir ryškūs, ypač patėvis – tos kartos, kuri neatsitraukdama nuo žagrės skaitė laikraštį, tipiškas atstovas. O už tokias vietas:

„- Jeigu Ponsdievs yr mielaširdingas, visi šunys tyrėtų eiti į dangų!.. – įsitikinusi tarė motina.
- Kaip eis, kad dūšios neturi?
- Tai kitieji žmonės, kaip matai, neturi, bet ne šunys!..“

ir kokią nors premiją būtų galima paskirti.

Kas belieka recenzentui? Nutarti, kad Granauskas jau nepasikeis. Ir, sergėk Dieve, nereikia. Tegul jis būna archajiškas, didaktiškas, sentimentalus, nepataikantis į laikmetį, nekeičiantis mūsų nuomonių, bet tegu tik būna. Tegu teikia mums istorijų klausymosi malonumą.