Šunys danguje

Romualdas Granauskas - prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose, gyveno Sedoje, dirbo Skuodo laikraštyje „Mūsų žodis“, „Nemuno“ žurnale, taip pat gyveno Mosėdyje ir kitose Žemaitijos vietovėse, kurias galima atpažinti jo kūriniuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, kurį laiką mokytojavo. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. Jis yra regioninis autorius, visa jo kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Tradiciškai Prūsija ir Žemaitija laikoma išminties kraštu, o R. Granauskas yra savotiškas šio krašto nykstančios senosios kultūros metraštininkas.

Vienas iš žymiausių R. Granausko kūrinių – apysaka Gyvenimas po klevu. Ji tapo lietuvių prozos atgimimo ženklu; jos motyvais 1988 metais sukurtas televizijos videofilmas. Rašytojas yra sukūręs ir kino scenarijų. 2000 metais Romualdas Granauskas apdovanotas Nacionaline premija.

Šioje naujoje R. Granausko knygoje spausdinamos trys naujos apysakos. Autobiografinės ištakos, kurias galima nujausti, suteikia jaudinančio autentiškumo talentingo didelės gyvenimiškosios ir literatūrinės patirties rašytojo kūriniams. Dramatiški ir tragiški įvykiai, ateinantys į šias apysakas iš dabarties ir netolimos praeities, kaip ir įdomaus pasakojimo menas, savaime įsuka esmingų egzistencinių apmąstymų smagratį.

Pirmajame kūrinyje „Rudens žmogus” rašytojas toliau plėtoja vieną iš savo pamėgtą žmogaus dvasinės degradacijos temą, kontrasto principu sugretindamas krikščioniškąsias moralines vertybes, tyrą vaiko pasaulėjautą su brutalia dvasinio išsigimimo jėga. Pastarajai šįsyk atstovauja jau ne sovietinės tvarkos suformuotas žmogus, kokį dažniausiai matydavome ankstesnėje R.Granausko kūryboje, o „naujasis lietuvis”, visureigio ratais įsiveržiantis į ramią gamtos oazę, išniekinantis ne tik gamtą (simbolinę prasmę turintis gulbių nužudymas), bet ir iki sakralinio lygmens pakylėtą dvasinių vertybių perdavimo iš kartos į kartą ritualą (pensijon išėjęs vienišas mokytojas ir paauglys berniukas). Deja, pastaroji apysaka toli gražu neprilygsta geriausiems panašios problematikos rašytojo kūriniams (tarkim, garsiesiems „Duonos valgytojams”).

Kitos dvi knygos apysakos - autobiografiškai retrospektyvios, taigi būdingos pastarojo meto R.Granausko kūrybai - subalansuotos kur kas subtiliau. Vienoje („Skustuvas ir paletė”) įtaigiai personifikuojamas originalaus meno kūrinio, šiuo atveju tapybos paveikslo, nepakartojamas, antrąsyk nebeatkuriamas dvasingumas, gyvybingumas. Įspūdį čia sustiprina autentiškas, biografiškas pasakojimas (R. Granausko „kaunietiškasis” gyvenimo laikotarpis, kai jis aštuntojo dešimtmečio pradžioje labai trumpai dirbo „Nemuno” žurnale; nesunkiai atpažįstamas ir po R inicialu „paslėptas” dailininkas, anuomet turėjęs dirbtuvę kūrybai Pažaislio vienuolyne) - apie dailininko sunaikintas savo paties tapytas drobes.

Kitoje apysakoje („Šunys danguje”) rašytojas sugrįžta į vieną savo vaikystės vasarą besibaigiant karui, pirmuosius atmintyje išlikusius prisiminimus, kai jo patėvis buvo priglobęs sužeistą vilkšunį. Kūrinyje brėžiama šuns ir žmogaus prisirišimo prie savo gyvenimo vietos paralelė, pirmųjų vaikystės atradimų ir praradimų patirtis - bene stipriausia naujosios R.Granausko knygos dalis.