Knygos
Romanai (1924)
Poezija (621)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Strekaza

Strekaza Paskutiniuoju metu pastebėjau, kad lietuvių literatūra, ypač romanai, nebeatsilieka nuo šiuolaikinės kultūros tendencijų. Beveik vos ne kiekvienas įvykis yra konotuotas žodžiu "virusas", pradedant nuo siaubą keliančio azijietiško gripo atmainų ir baigiant madų ir šokių festivaliais. Akivaizdu, kad viruso ekspancija pasiekia ir dabartinį lietuvių romaną: jis tampa dvikalbis, lengvasiužetis, naiviai egzistencialistinis, o kai kuriais atvejais - pseudomitologinis. Šį posūkį liudija Sigito Parulskio "Trys sekundės dangaus" bei Undinės Radzevičiūtės "Strekaza…" romanai, kurie, beje, ir labai giminiški, ir skirtingi. Apie panašumą tarp šių dviejų knygų būtų galima kalbėti žanro ir struktūros prasme. Abu romanai grindžiami biografiniais faktais - sovietinės kariuomenės, arba darbo radijuje patirtimis. Radzevičiūtės romane svarbus vaidmuo tenka ir senojo namo gyventojams - žydams, rusams, vyrams ir moterims, su kuriais knygos personažas norom ar nenorom yra priverstas kontaktuoti. Atmetus bet kuriuos šių tekstų trūkumus, kaip antai: fragmentiškumą, skurdų žodyną, klasikinės psichologinės įtampos stoką ir panašiai, įdomus tampa kitas aspektas - antropologinis vaizduojamos uždaros visuomenės pjūvis. Pasitelkiant informacijos teoriją, galima teigti, jog palyginti su klasikos amžiumi, percepcijos lygmuo yra pakitęs: žmogus matomas kitoje pakopoje, ir šio matymo prasmė yra visiškai kitokia, tarytum žiūrėtum į jį pro daugiasluoksnį mikroskopą. Akivaizdu, kad šiuolaikinis lietuvių romanistas įgyja savotišką "La Briujero" kompleksą, vis labiau tapdamas sociologu nei psichologu. Šiuolaikiniame romane personažas be aplinkos netenka savo vertės ir, jeigu mėgintume išmesti, pavyzdžiui, Parulskio knygoje esamus sovietinės armijos parašymus, tai nieko beveik ir neliktų. Na, dar - kai kurie parulskiškos kartos apmąstymai.

Gal ir keista pasirodys, bet šiuo atveju kiek įdomesnė ir aštresnė yra Radzevičiūtės "Strekaza…". Nors romanas yra dar fragmentiškesnis (čia tiktų žodis ir "draikališkesnis"), o apie stilių išvis vengtina kalbėti, jis turi tam tikrų privalumų ir intriguotumo. Vienas iš įdomesnių momentų - tai multikultūrinė erdvė, susidedanti iš skirtingų socialinių sluoksnių ir įvairiaspalvių personažų. Veikėjų pasaulis tarsi padalijamas į nedideles visuomenines grupes, į kurias paskirstomi ir atitinkami charakteriai. Namo bute Nr. 6 apgyvendinamas Aleksandras Arsenjevičius Toporovas: "Galantiškas. Iš tų laikų, kai dar būdavo žmonių, galinčių padeklamuoti visą "Mcyri" ir nesustoti, ir nesuklysti" (p. 34), rusė, kuriai užeidavo kepimo dienos: "Dėl kepimo dienų ją prieš trisdešimt metų vedė vienas raudonveidis karininkas. O kai tik prieš penkiolika metų nustojau kepti, sako Nr. 10, paliko. Prieš tai ji jam pasakė, aš - ne lauko virtuvėlė, daugiau nevirsiu ir nekepsiu, net jei būsiu nuteista sušaudyti" (p. 18), veterinaras, abejingai herojei papasakojantis Nr. 10 gyventojos mirtį ir, žinoma, žydai, pasirodantys pačioje knygos pradžioje, ir amžinai renkantys pinigus ir kalbantys juokingu žydišku akcentu:

- Laba dėna, - sako pro šalį einanti žydų šeima. - Rhėnkam pinigus, - sako.

- Už ką? - klausiu.

- Ūž varhtūs.

- Kokius varhtūs? Prieš tris savaites rinkot ūž dūris?

- Statysime varhtūs, kad svėtimy į kėmą nėlandžiotų, - sako jie apžiūrėdami naują nr. 6.

- Landžioja? - klausiu.

- Vysą laiką, - sako žydai (p. 28).


Rolandas Barthesas, analizuodamas La Briujerą yra pastebėjęs, kad šio rašytojo išskiriami socialiniai plotai arba klasės nėra homogeniškos; jie atitinka tam tikrus mokslus. Būtent panašų išsluoksniavimą galima pastebėti ir Radzevičiūtės romane, kuriame išskirtinę vietą užima vadinamoji antropologinė klasė - moterys. Beje, šiai plotmei priskirtina ir pagrindinė herojė (reikia spėti, kad jos vardas taip pat Undinė), pas psichiatrą dažnai svarstanti savo santykius su vyrais. Jų dialoguose nemaža skaudžios ir negailestingos saviironijos dozė. Dar įdomesni jos pasvarstymai apie moterišką grožį, kuris tampa savita socialine, bet ne estetine vertybe. Knygos veikėja negali įsidarbinti televizijoje, nes, jos supratimu, neturi reikiamos išvaizdos. O pernelyg estetizuotas moters grožis, dirbtinai pagražintas kūnas, čia atrodo atstumiančiai, juokingai ir nereikšmingai. Taigi graži išorė slepia bjaurią sielą, ir šis neatitikimas įvardijamas "Matildos" kompleksu, nuo kurio, kaip sako veikėja, ji pati kenčia: "Matilda buvo nuostabaus grožio romantiško plano aktorė, todėl vaidindavo tik mylimų gražuolių vaidmenis be žodžių. Užtat namie ji buvo tikra barakuda, užnuodijusi gyvenimą pusei kvartalo" (p. 48). Tokiu būdu pasakotojas, įsiveldamas į portretines charakteristikas, tampa nenuosaikiu moralistu, prisiimančiu visuomenės kritiko poziciją, kuri kartais yra pernelyg moteriška - efemeriška, o neretai ir nihilistiška. Maždaug pusė pasakojamų dalykų yra tik laikini reiškiniai ir nereikšmingos detalės, tik dar labiau paryškinančios s.n.g. (senieji namo gyventojai) gyvenimo absurdiškumą. Šiame kontekste moterys - kvailos, smalsios, sudaro atskirą klasę; jos esti tarytum gryno socialumo plotmėje - kepėjos, radijo darbuotojos, aktorės, mamos. Čia ypatingas vaidmuo tenka mizantropijai, kurią diagnozuojasi pagrindinė knygos herojė. Pasirinkdama tokią poziciją, ji apibrėžia save kaip išskirtinį asmenį, iš esmės nepriklausantį nei moterų, nei vyrų klasei. Iš tikro geriausiai veikėją apibūdinanti metafora "strekaza": "Poprygunja strekaza lieto krasnoje propiela, aglianut(ü)sa ne uspela, kak zima…" (p.52). "Strekaza", Barthes`o terminais sakant, daugiau priklauso etnologinei klasei, kurioje bet kokia socialinė elgsena stebima iš tam tikros distancijos. Dar kartą tenka pakartoti, kad būtent ironiška pasaulėvoka sudaro galimybę s.n.g. pasaulį stebėti iš atitinkamo nuotolio. Skirtingi veikėjų pasauliai domina uždarumu. Poetiškai kalbant, paliečiamos situacijų skirtybės, kylančios uždaroje erdvėje (jų pasirinkimas gana savavališkas).

Socialiniu požiūriu įsivaizduojamas uždarumas, išgyventas arba patiriamas, sukuria tiek realų, tiek poetinį reiškinį, šiandienos kalba įvardintiną snobizmu. Snobiškąją visuomenės dalį simboliškai įprasmina Toporovo veikėjas, žaidžiantis "Go" ir, kaip mano herojė, skaitantis klasikinę literatūrą. Negailestingai pasityčiojama ir iš jo, demaskuojant jau nebepopuliarias vertybes, vis dar primenančias klasikinį dvasingumo apibrėžimą. Žaisdama su juo senąjį kinų žaidimą, ant užverstų popierių ji randa užrašytus žodžius "Laikas", "Meilė", "Mirtis", kurie merginai asocijuojasi su Shakespeare`u, tuo tarpu, kai pati įstengia parašyti tik dvi beprasmiškas raides "M". O užrašas "Go" personažei sukelia vulgarias mintis: "Sekmadienis - tai diena, kaip paaiškėja, kad

go ir GO

neturi nieko bendro. Pažiūrėjus akivaizdu" (p. 42). Natūralu, jog uždarumo erdvėje gyvenančiųjų veikla praranda savo prasmę. Iš principo čia lyg žaidžiama grynomis tautologijomis: žydai yra žydai, keisti intelektualai yra keisti intelektualai, o kvailos moterys yra tik kvailos moterys - ir tuo viskas pasakyta.

Bet koks "charakteris" Radzevičiūtės romane funkcionuoja metaforiškai. Knygos herojės akimis, su kuria, matyt, tapatinasi ir autorė, stebimas ir savotiškai analizuojamas šiuolaikinės visuomenės modelis. Skirtingų sričių įvairovė, tiek socialinių, tiek psichologinių, visai nedemonstruoja chaoso; beveik kiekvienas gyvena savo uždarame pasaulyje ir puikiausiai tarpusavyje sutaria. Šioje retai apgyvendintoje teritorijoje veikėjai tampa beveik anonimiški, išskyrus intelektualą, kuris knygoje turi savo vardą ir net pavardę. Nepaisant atskirų uždarų erdvių, romano personažus sieja vidaus giminystė, paremta aiškiomis sociologinėmis aplinkybėmis. Beveik visi charakteriai pasižymi mizantropiškumu (išimtis - rusė, Nr.10 gyventoja), nes kiekvienas jų gyvena pakankamai izoliuotai. Kita vertus, mizantropiškumas lyg ir iškreipia natūralų gyvenimo būdą, paversdamas veikėjus kiek nenormaliais: per daug smalsiais ar abejingais. Kaip pasakytų La Briujeras, mes nebejaučiame tuštybės mažumos, kuriai viskas priklauso, jaučiame tik įvairias nenormalumo atmainas; mums egzistuoja tik už normalumo ribos esantys charakteriai.
Jolanta Paulauskaitė
2003-05-10
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 87
Kodas: ISBN 9986-16-291-2
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-23 09:52
Knygą parsinešiau iš bibliotekos namo, nes girdėjau, kad Radzevičiūtė patenka į metų knygos autorių sąrašą. Aišku, būtent tos, kurios norėjau, knygos negavau, nes bibliotekoje jos paprasčiausiai nebuvo, tačiau užtat pasiėmiau kitą - "Strekaza". "Strekaza" man pasirodė kaip knyga, kurią perskaitai per vieną dieną ir pamiršti. Tai gana įtraukianti knyga, tačiau joje nėra aiškaus ir konkretaus siužeto, viskas labai fragmentiška, sudaryta iš atskirų mažų numeruojamų teksto dalių ir susidaro įspūdis, kad tai knyga iš mažų kasdienybės nuotrupų moters tarsi iš šalies stebinčios savo ir savo kaimynų gyvenimą. Stipriausia kūrinio vieta - namo gyventojų gyvenimo aprašymai. Gyventojai aprašyti realistiškai, kiekvienas turi savo charakterį ir individualybę, kurie trumpame romane gana gerai atskleisti. Nors tai romanas apie kasdienybę, jame yra ir įtampą keliančių momentų, nors jie yra tik keli: tai žmogžudystė, kuri labai trumpai paminima, neapsistojant ties jokiais detektyviniais narpliojimais, ir galimas naujojo kaimyno Toporovo kaltumas,į kurį pateikiama užuomina romano gale, tačiau taip ir lieka neaišku, ar Toporpvas iš tikrųjų kaltas, ar ne.
  Romane taip pat minima meteorito atsitrenkimo į Žemę grėsmė. Tiesą sakant, nežinau, ar tokia grėsmė iš tikrųjų buvo prognozuojama, ar čia tik autorės išmonė (romae rašoma, kad meteoritas turėtų atsitrenkti į žemę 2019). Šiaip ar taip, meteorito atsitrenkimo į Žemę grėsmė gana dažnai minima kūrinyje ir tai yra pagrindinė kūrinio įtampą kelianti detalė.
  Kas labiausiai patiko? Kaimynų ir pačios pagrindinės kūrinio veikėjos portretai. Patiko neieškant jokių ypatingų grėsmių ar intrigų skaityti apie paprastų žmonių gyvenimus, dažnai aprašytus sarkastiškai ir su ironija. Knyga tikriausiai nepatiks tiems, kurie mėgsta aiškų ir konketų siužetą, intrigą ar detektyvą, nes čia to beveik nėra. Tačiau tiems, kas nori ramios popietės su knyga apie gana realistiškai aprašytą kasdienybę su tikroviškais charakteriais ir be dirginančių nervus trilerio elemntų, ši knyga kaip tik tiks.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą