Strekaza

Antanas Baranauskas, nesutikdamas su teiginiu, kad lietuvių kalba yra primityvi ir prasčiokiška, parašė kalbos grožį atskleidžiančią poemą "Anykščių šilelis". Undinė Radzevičiūtė, teigianti, kad lietuvių kalba yra primityvi ir prasčiokiška, lietuviškai parašė smagų romaniuką rusišku pavadinimu "Strekaza". Kalbos grožio atskleisti autorė nesiekė, jos žodynui, žinoma, toli iki Baranausko masto, bet knyga patraukia kitkuo.

Apie tai netrukus, o dabar dar tarsiu žodį apie autorės nepasitenkinimą lietuvių kalba. To negaliu ignoruoti, nes šios jos deklaracijos (ir ant knygos viršelio, ir interviu "Lietuvos ryte") vos neatbaidė nuo knygos skaitymo. Juk įtariai žiūrėtume į kompozitorių, kuriantį muziką fortepijonui ir aiškinantį, kad fortepijonas yra nevykęs instrumentas. Radzevičiūtės pateikti pavyzdžiai neįtikina. Jie tik parodo, kad kalbų raiškos priemonės nesutampa – kai kurių žodžių ar frazių negalima visai tiksliai ir adekvačiai išversti iš rusų į lietuvių kalbą, bet tai pasakytina ir apie atvirkščią atvejį. Rusiškų frazių yra ir knygos tekste. Čia prieinama iki kuriozo: rusiškai cituojamas prancūzas Borisas Vianas ir priduriama, kad išversti neįmanoma. Keistas reiškinys, kad, praėjus keliolikai metų po išsivadavimo iš Rusijos "globos", kai dalis jaunimo rusų kalbos apskritai nemoka, kartu pasirodė du debiutiniai romanai su rusiškais intarpais (antrasis – Tomo Staniulio "Herbas ir varlės").

Vis dėlto romaną perskaičiau ir nesigailiu, nes patyriau malonumą. Ir, žinoma, autorei nė kiek negalima priekaištauti, kad jos lietuvių kalba stokoja puošnumo, nes taupi raiška visiškai atitinka jos pasirinktą lakonišką, fragmentišką pasakojimo būdą. Pasakojimo tradicine prasme čia visai nedaug, ir romanu šią knygelę galima vadinti tik darant nuolaidą postmodernistiniam žanrų reliatyvumui.

Tai yra trumpučiai fragmentai iš vienišos pasakotojos kasdienybės – ji dirba radijuje, laiptinėje arba prie namo persimeta žodžiu kitu su kaimynais, pas vieną vyresnio amžiaus vyriškį netgi ima lankytis – su juo žaidžia go (tarkim, japoniškomis šaškėmis; ir jokios erotikos). Dar yra išvyka į Londoną, be to, protarpiais įterpiami fragmentai iš perjunginėjamų televizijos kanalų. Tatai, kaip ir visa kita, daroma subtiliai – filmų kadrai, dialogų nuotrupos turi pikantišką, netiesmuką sąsają su pagrindinės teksto plotmės fragmentais.

Minėtame viršelio "manifeste" Radzevičiūtė pažėrė keletą provokacinių pareiškimų (ne tik apie kalbą) – kai kurie atrodo pateikti tik dėl provokavimo ("Ši knyga skirta ne moterims"), o tai, kad ši knyga "nėra skirta darbininkų klasei", akivaizdu. Darbo romano pasakotoja nemėgsta – ji yra tas pavadinimo žiogas, tik čia, kitaip nei Krylovo pasakėčioje, triumfuoja ne darbštuolė skruzdėlė, o žiogo žaismingumas ir meniškumas. Pasakotoja nemėgsta ne tik fizinio darbo, bet ir štai tokio:

Psichiatras: Ar jūs niekada negalvojot apie santuoką?

– Ištekėti – kaip ir patekti į dangų: arba išeina greitai ir savaime, arba reikia labai daug dirbti. Aš nesu darbo liaudis.

Knygos tekste deklaruojama ir mizantropija ("Mizantropija – liga. Nuo jos nemirštama, tačiau nuolat norisi ką nors užmušti"), ir tai, ką sąlygiškai galima pavadinti šiuo žodžiu, yra vienas iš knygos pranašumų, nes pasakotoja į viską (t. p. ir į save) geba pažvelgti su distancija ir ironija, lyg ir buitiniuose epizoduose išvengti dvasios buitiškumo. Knygai apibūdinti galbūt tiktų šnekoje madingi žodžiai "svinguojanti" arba "džiazuojanti", jeigu jais nusakoma laisva, žaisminga improvizacinė raiška. Šio žiogo (arba žiogės) strykas kartais griežia virtuoziškai:

Gatvėje kiekvienas užtrauktukas man primena skrodimo pjūvį. Negaliu žiūrėti į neužtrauktus. Kartą priėjau prie vaiko ir pasakiau: užsitrauk užtrauktuką!!!

Sušalsi.

Pirmas ir antras sakiniai čia nukelia į fantazijos, vaizduotės lygmenį. Trečiajame sakinyje šis lygmuo paradoksaliai, alogiškai susikerta kaktomuša su buitine plotme. Galiausiai vienažodėje pastraipoje ši kaktomuša lyg ir išsprendžiama buitine liepimo užsitraukti motyvacija. Bet ji priduriama tik po pauzės (todėl nauja pastraipa) ir skamba santūriai, neįtikinamai (ten trys šauktukai, o čia tik taškas). Šitaip fantazijos ir paradokso, žiogo žaismingumo pasaulis iškeliamas virš buitinės banalybės.

Sąmojis, ironija, fragmentiškas stilius šiek tiek primena Kurtą Vonnegutą. Antra vertus, formos požiūriu čia esama rytietiško (primenančio tradicinę kinų, japonų poeziją) elemento, matyt, autorės sąmoningai siekto, nes ji pati ne kartą mini dzenbudizmą. Formos, bet, matyt, vis dėlto ne jausenos (užduotis rusų kalbą aukštinančiai autorei – rasti tikslų rusišką žodžio "jausena" atitikmenį). Radzevičiūtės fragmentai vargu ar turi tą nušvitimą suteikiantį impulsą, kuriuo tyliai plyksteli haiku, bet romanas gal ir neturėtų mėgdžioti poezijos.

Kai kam atrodys, kad "Strekaza" yra smagus tuščias skaitaliukas. O kai kas galbūt įžvelgs giliai (tad ir subtiliai) glūdinčią potekstę – prislopintą neviltį (galbūt dėl vienatvės), juolab kad ir autorės teigimas, jog tai yra romanas apie beviltiškumą, atrodo nebergždžias.