Strekaza

Dar vienos Lietuvos radijo eterio darbuotojos romanas (visai neseniai buvo išleista gana nebloga U.Barauskaitės knyga "Ir rytoj vėl reikės gyventi").

Ką apie knygą, save ir visus kitus mano autorė, sudėta ant knygos antrojo viršelio, kurį, tiesą sakant, reikėtų cituoti visą kaip šedevrą: "Niekada nemylėjau l. kalbos dėl jos agrariškumo. (...) Ši knyga skirta ne moterims. (...) Nenorėčiau, kad mano knygą skaitytų žmonės, pasiryžę dėl kitų gerovės paaukoti savo asmeninius interesus ir turintys didingų tikslų". Šekit, gerieji lietuvių agrariniai prozininkai ir vertybių puoselėtojai.

Knyga niūroka, ciniška, ironiška ir visiškai bekompromisinė tiek kalbos, tiek gyvenimo atžvilgiu. Nors kartais persūdoma ir skamba kaip autoparodija ar savęs gailėjimasis.

Aš, po teisybei, nesupratau, kodėl knyga prasidėjo būtent taip ir kodėl būtent taip baigėsi. Jokios motyvacijos. O parašyta, kaip pasakytų K.Vonnegutas, šizofreniniu telegrafiniu stiliumi, nusispjaunant į daugumą prozos kūrinio rašymo, skyrybos ir kitas taisykles. Savotiškas vadovėlis mizantropijos apimtiesiems - savianalizė, refleksijos, poetinės prozos gabaliukai susipina su realybės aprašymais.

Paskaityti vertėtų vien iš smalsumo, kaip agrarine kalba gali būti rašomi neagrariniai romanai.