Stalino autobiografija

Atrodo, kad šioje knygoje turėtų kalbėti pats Josifas Džiugašvilis Stalinas. Deja. Pavadinimas apgaulingas. Stalinas beveik nepaliko laiškų, prisiminimų. Tiesa, po diktatoriaus mirties, jo vilos palėpėje buvo rasta jo ranka rašyta kukli autobiografija, kuri tapo griaučiais parašyti šiai knygai. „Diktatoriumi“ pabuvo pats kosmopolitiškos kilmės amerikiečių rašytojas Richard Lourie (gimė 1940 m.).

Rašytojo biografija irgi turtinga, galėtų tapti aštraus filmo scenarijaus „duona“. Būsimasis rašytojas trejus metus dirbo Bostono mafijos vadeivos vairuotoju. Ši patirtis padeda jam geriau perprasti psichopatinį nusikaltėlio mentalitetą. Rašytojas ir vertėjas tvirtina, kad neturėdamas šios patirties nebūtų galėjęs parašyti „Stalino autobiografijos“ (iš viso parašė septynias panašaus turinio knygas). Lankydamasis Sovietų Rusijoje, jis patyrė daug rizikingų nuotykių ir juos aprašė savo knygose bei amerikiečių spaudoje. Daug jo kūrinių išversta į kitas kalbas, pagal juos pastatyti filmai. Pats autorius, Berklio universitete studijavęs istoriją, rusų bei lenkų literatūrą, nemažai verčia iš lenkų bei rusų kalbų. Pastaruoju metu jis dirba Niujorke „Time“ redakcijoje ir verčia M. Gorbačiovo straipsnius bei knygas.

Šis sensacinga novelė, prisodrinta įvykių sparta ir pro akis prašaunančiomis absurdo dekoracijomis, leidžia pagalvoti, kad skaitai ne knygą, o žiūri „kietai sukaltą“ Holivudo filmą. O finalas tikrai šokiruoja. Kad taip yra, galime įsitikinti ir mes.

O ką mąstė garsūs žmonės, skaitydami šią knygą, galime sužinoti knygos nugarėlėje. James Salter dėsto: „Siaubingais beaistriais žodžiais, kuriuos galbūt iš tikrųjų vartojo, Stalinas audžia velnišką apysaką apie save, apie tai, kaip pasiekė aukščiausią valdžią ir susikūrė imperiją. Šekspyro tragedijos – tai tik pramoga palyginti su čia aprašoma žiaurumo, nusikaltimų ir išdavysčių koncentracija“.

Neseniai miręs rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, tvirtina, kad knyga parašyta puikiai. „Perskaičiau vienu ypu, nors paskui mane kankino košmarai“.

Kitas Nobelio premijos laureatas, kanadiečių kilmės amerikiečių rašytojas Saul Bellow taip vertina knygą: „Niekšiška, beveik siaubą kelianti istorija..., tačiau istoriškai visai teisinga“.

Neakivaizdinę būsimos knygos rekomendaciją kartą išsakė ir pats diktatorius: „Kartais ryte atsibudęs kurį laiką nežinau, kur esu – taip tikriausiai atsitinka daug kam. Net nežinau, kas esu. Paskui atsimenu: esu Kremliuje, esu Stalinas“.

Knyga susideda iš keturių dalių. Apie ką rašoma pirmojoje dalyje, galima spręsti vien iš įspūdingų skirsnių pavadinimų: „Taigi jaunystėje rašiau eilėraščius“, „Kartais ryte atsibudęs kurį laiką nežinau, kur esu“, „Dievas buvo visatos caras, valdantis iš Kremliaus danguje“, „Buvau geriausias ne tik mokyklos kieme, bet ir klasėje“. Atrodo, kad pirmąją trumputę knygos dalį rašė pasaulio nematęs rusas. Ant stalo stovėjo degtinės stiklinė, svogūno skiltis. Gerėjo Stalino gyvenimas – gerėjo ir rašančiojo aplinka. Ant rašomojo (o gal valgomojo) stalo... atsirado ir silkė. Sodri kalba verčia... greičiau versti lapus. Pabirusios mintys neleidžia susikoncentruoti. Matyt, toks ir buvo R. Lourie sumanymas.

Antrojoje ilgiausioje knygos dalyje galime neskubėti. Stalinas jau sėdi Olimpe. Skaitytojas irgi gali ramiau sėdėti. Sakysite, kad sadizmo ir išprotėjimo vadovėlio negalima ramiai skaityti? Galima. Šioje knygos dalyje galbūt nėra tos „ugnies“, skubinančios sužinoti pabaigą. O ji labai nuspėjama. Detektyvinis pasakojimo stilius pereina į duobėtą istorijos perpasakojimą. Trečioji dalis “kraujo ištroškusiam” skaitytojui gali pasirodyti nuobodi.

Į „gyvą“ pasaulį dialogų dėka sugrįžtame ketvirtoje dalyje. Skaitydamas paskutinius knygos skirsnius, gali pagalvoti, kad knyga skirta Levo Trockio emigracijai aprašyti. Autoriui, matyt, trūko „žaliavos“ atkurti kai kuriuos „tautų vado“ gyvenimo fragmentus.

Stalino duktė išraiškingai pasakoja paskutines tėvo agonijos akimirkas: „Jis duso visų akyse. Paskutinę minutę jis atsimerkė ir lėtai apžvelgė visus, stovėjusius aplinkui. Žvilgsnis buvo klaikus. Ir staiga – tai buvo nesuprantama ir baisu, aš iki šiol to negaliu išsiaiškinti, bet negaliu ir užmiršti, - staiga iškėlė kairiąją ranką... ir lyg parodė į viršų, lyg mums visiems pagrasino“.

Šis pastebėjimas mus įspėja, kad tokios rūšies blogybės gali dar sugrįžti. Mano paskutinės mintys visiškai sutampa su paskutiniais novelės sakiniais, priskiriamais ir Stalinui, ir rašytojui R. Lourie: „Dabar žinau, ką iš tikrųjų reiškia mano vardas: Stalinas – tai galia priimti pasaulį, kuriame egzistuoja tik niekas ir aš pats. Pagaliau nugalėjau Dievą savo vienišumu, nes esu vienišesnis už jį“.