Stalino autobiografija

Stalinas – SSRS vadovas, žiaurus tironas, kurį po mirties pasmerkė jo valstybė. Knygoje pirmuoju asmeniu papasakotas jo gyvenimas, politinė karjera.

„Levas Trockis stengiasi mane nužudyti“ – tai pirmasis knygos sakinys, kuris duoda ritmą visam kūriniui. Pirmoji knygos dalis mane išties sužavėjo. Čia Stalinas daugiausia pasakoja apie savo vaikystę ir revoliucijos pradžią. Vienas įdomus faktas – jaunystėje Stalinas (tada Josifas Džugašvilis) rašė eilėraščius ir norėjo tapti poetu.

Stilius puikus – beveik gali pajusti vodkos kvapą ir šaltį, darbininkams besiruošiant sukilimui. O maniakiškas rašymo stilius verčia patikėti, kad rašo pats Stalinas. Knygos autorius prisipažino, kad nebūtų parašęs šios knygos, jei nebūtų tekę dirbti vairuotoju pas vieną mafijos bosą.

Bet antrojoje dalyje pasigedau to „maniakiškumo“ – liko tik veiksmas. Jis sukosi apie vieną pagrindinę ašį – „siaubingą faktą“ apie Staliną, kurio Trockis neturėjo sužinoti ir kuris būtų nuteikęs visą tautą prieš vadovą. Dar neįpusėjus knygai aš turėjau spėjimą, kuris pasitvirtino, tad šis detektyvo elementas nelabai suveikė.

Rašytojas įtikinamai papasakoja istoriją, kaip žmogus siekiantis valdžios, žiaurumu, gudrumu ir klasta sugeba pasiekti savo tikslą. Jis net nėra tikras komunistas, tik pasinaudojęs revoliucijos suteikta proga iškilti. Bet kokia proga jis galėjo išduoti bendražygius, kaip tai puikiai parodė Maskvos procesai. Toks valdovo šablonas tinka ne vienai istorinei asmenybei, bet knyga tokį susidomėjimą sukėlė, matyt, dėl to, kad čia pasakojami nelabai seni įvykiai, kurių liudininkai dar gyvi.

„Visi sugeba naikinti priešus, o štai naikinti draugus reikia ypatingos laisvės.“