Sniegas

Šiame romane labai subtiliai perteikiama dviejų žmonių, japonų poeto, haiku meistro, ir prancūzės, lyno akrobatės, meilė. Aplink juos dėliojasi knygos kontekstas. Tas nuolatinis lyno akrobatės balansavimas tarp gyvenimo ir mirties baigiasi tragiškai, nutrūkus lynui, ji pradingsta prarajoje. Šios ledynų moters portretas – tai lyg poezijos ir begalinio atsidavimo savo menui simbolis. Skaitydamas jau imi spėlioti: jei ji būtų likusi gyva, turėjusi normalią šeimą ir kasdien laviravusi ant lyno – nieko ypatingo nebūtų atsitikę. Tik numirusi ji pasidaro dar labiau mylima, nes tapo nepasiekiama, atsirado prasmė ją garbinti ir dėl jos sielotis, apie ją rašyti ir ją mylėti nežemiška meile, pagaliau dėl jos, jau atrastos mirusios, aukoti savo gyvenimą.

Veiksmas vyksta 1884 m. Japonijoje. Septyniolikmetis Juko Akita rašo eiles apie sniegą, todėl nusprendžia tapti poetu. Tai įvyksta prieš tėvo, sintoistų dvasininko, valią, nors šis ir įkalbinėja sūnų pasirinkti amatą ir atsisakyti pramogų. Akito tėvo akimis tokia pramoga yra poezija, nes “…eilėraštis – tekantis vanduo”. Juko jau žino, kad eilėraštis – nenusakoma paslaptis, ir jis jos ieškos visą gyvenimą, ne kartą mėgins ją įspėti. O tą gyvenimo ir poezijos paslaptį jam padės įspėti tik moteris.

Jo haiku apie sniegą sužavi rūmų poetą ir jis pataria Juko surasti naujų spalvų ir pasimokyti poezijos meno iš garsiojo aklo poeto Sosekio. Tada jaunuolis ir sužino tragiškos meilės istoriją. Ji, tarsi dviejų kultūrų – Rytų ir Vakarų sandūra, irgi pateikiama labai subtiliai. Poeto Sosekio mylimoji Sniegė, lyno akrobatė, primena pasaką apie Miegančiąją Gražuolę, užmigusią stiklo karste. Tai meistriškai į Rytų kultūros prisodrintą gyvenimą įpintas Vakarų kultūros motyvas. Pasakos fabula pakeista. Akito, suradęs kalnų tarpeklio vandenyje užšalusią Sniegę, nuveda senuką Sosekį prie jos kapo – tarsi irgi stiklo karsto, kaip minėtoje pasakoje. Tik pabaiga tragiška: senasis poetas jaučiasi suradęs savo vietą – atsigulęs šalia mylimosios laukia mirties. Tarsi norėdamas parodyti poezijos tęstinumą ir jos ryšį su meile, rašytojas suveda Juko su Sosekio ir Sniegės dukterimi Snieguole. Sniegė lyg ir grįžta į gyvenimą per Snieguolę, kuri atskleidžia Juko pasaulio paslaptį, meilės paslaptį ir tai tarsi gyvenimo, meilės ir poezijos tęstinumo išraiška, padedanti kurti tobulą meną.

Mano nuomone, tai tobulai, lakoniškai parašytas įvairiaprasmis šiuolaikinis romanas. Be to, jis trumpas, neperkrautas žodžių, todėl lengvai skaitomas ir verčiantis pamąstyti.