Sniegas

Šį romaną įmanoma perskaityti vienu prisėdimu gal per pusvalandį, valandėlę. Veiksmas vyksta 1984-iais Japonijoje. Septyniolikmetis  Juko Akita nutaria tapti poetu, rašo jis haiku apie sniegą. Jo eilėraščiais susižavi imperatoriaus rūmų poetas, bet  pataria jaunuoliui paieškoti spalvų... Naują pasaulį vaikinui parodo aklasis Sosekis, tačiau visos paslaptis atrakinamos per moterį,  „nes tik meilė gimdo tobulą meną“.

Mintys perskaičius knygą – gyvenimas trumpas ir nenuspėjamas, norint jį suvokti reikia žvelgti giliau, nes tai kas matoma plika akimi, bet į tai nepažvelgiama širdimi lieka nepaliesta. Skaitant suvoki, jog gyvenimas kaip ta arbata, kuri geriama su šypsena ir po gurkšnelio pasakoma „karti“...Tai gera arbata, su skoniu.

„Sniegas“ – tradicijos ir žmogaus dvasios iškėlimas virš kasdienybės. Eilėraštis – sniegas, tai ėjimas lynu, balansavimas ant jo, ieškojimas bei kryptis.

Intriguoja ir pats knygos viršelis – žvelgdamas matai savo veidą, atspindį, tai tarsi sąsaja su knygos turiniu. Manau „Sniegas“ – neišsemiama metaforų ir paralelių „skrynia“, kur kiekvienas pasiima, atranda savo dalį.