Septintas susitikimas

Taip, tai meilės romanas. Tačiau nesinori padėti šios knygos į tą pačią lentyną su tais veikalais, kurie sudaro 90 procentų meilės romanų kategorijos leidinių. Kaip atrodo tipiškas amerikietiško tipo „love story“ konvejerio produktas? Jis sutinka ją -> myliu-noriu-negaliu, nes <…> (įrašyti visas įmanomas ir neįmanomas kliūtis) -> visų įmanomų ir neįmanomų kliūčių įveikimo etapas -> laiminga pabaiga, dažniausiai pasireiškianti maždaug tokiu pavidalu: „Ir tada jis pakėlė ją ant savo stiprių rankų ir nusinešė laiptais aukštyn į miegamąjį…“ Kažkur jau girdėta, gal kokį šimtą kartų. Paviršutiniška. Be daugiau ar mažiau vykusių meilės scenų aprašymo vargu ar daugiau ką čia rasite.

Skandinavų rašytojų kūriniai tuo tarpu turi kažką tokio. Jų ir meilės romanai kitokie. Galbūt Šiaurė uždeda savo antspaudą. Sunku nusakyti, kas tai, bet jauti, kad jie užkabina kažką gilesnio, kad nėra juose tos paviršiumi slystančios, lengvabūdiškos ir nekomplikuotos gyvensenos pėdsakų. Gal jie niūresni. Gal tiesiog tikresni. Realybė juose tokia, kokia yra – kartais žiauri, kartais juokinga, kartais graži arba absurdiškai ironiška.

Jau pirmas į rankas paimtas šios norvegų rašytojos kūrinys - „Dinos knyga“ - taip skyrėsi nuo visų kitų tol skaitytų knygų, kad sunku buvo ją priskirti bet kokiai kategorijai. Tas pats braižas atpažįstamas ir „Septintajame susitikime“, bet šios knygos kartu ir labai skirtingos. Dina – tamsi, nenuspėjama asmenybė, gąsdinanti ir tuo pačiu traukianti savo atšiauria vienatve. Ji tvarko šalia esančių vyrų gyvenimus, kartais netgi nusprendžia, kada jiems laikas pasibaigti. Ji gali pasikliauti tik savimi ir širdyje išlieka vieniša iki galo. Šio romano herojai – Ruta ir Gormas - galbūt ne tokie įspūdingi ar įsimenantys savo „kitoniškumu“ charakteriai, bet... labiau žmogiški. Jie gali pripažinti, kad ilgisi žmogaus šalia, kažko, prie ko būtų galima prisiglausti, išsipasakoti, tylėti kartu, būti suprastam. Kiekvienas jų eina per gyvenimą savu keliu, juos skiria metai, atstumas, kitos meilės, santuokos, vaikai, atskirai išgyventos artimų žmonių netektys ir skausmas. Visa tai jie patiria vienas be kito. Bet kažkuriuo momentu atmintyje iškyla veidas, akys, žvilgsnis, sakantis, kad kažkas svarbaus, tikro buvo ten, praeityje, kad praleista dar viena proga, kol pagaliau šių dviejų gyvenimų linijos, bėgančios viena šalia kitos ir susikertančios šešis kartus tik trumpam, susitinka septintąjį kartą – kad nebeišsiskirtų.

Ne, istorija nesisuka vien apie pagrindinių herojų meilę. Ši knyga duos daug daugiau. Čia rasite savęs, savo gyvenimo kelio, savo pašaukimo paieškas, nejučia verčiančias užduoti klausimą ir sau - ar tikrai darai gyvenime tai, ką nori daryti? Ar nepasuki į šoną susidūręs su pirma rimtesne kliūtimi ir tiesiog nesusitaikai su patogesniu variantu, išsižadėjęs savo svajonių? Šeimos santykių skerspjūvis atskleis visą paletę prieštaringų vaikų ryšių su tėvais niuansų – margą meilės, neapykantos, kaltės jausmo mišinį. Gal kitaip pažvelgsite ir į ryšį, siejantį su gimtaisiais namais – norą pabėgti ir nustebimą grįžus, kad būtent čia yra vieta, kur viskas tikra, kur gali pasisemti stiprybės. Gal iš tikrųjų reikia nutolti, kad pamatytum, kas iš tiesų yra brangu? Pagaliau tai bus istorija apie vienatvę, lydinčią tiek suaugusius ir, atrodytų, visko gyvenime pasiekusius žmones, tiek vaikus, dar naiviomis ir plačiai atmerktomis akimis stebinčius tokius nesuprantamus pasaulio įvykius, kaip, pavyzdžiui, šlyjantys tėvų tarpusavio santykiai, ir nieko negalinčius dėl to padaryti:

“Danguje brėžėsi baltas dryžis. Tada jis išgirdo tolimą lėktuvo ūžimą. Ten aukštai, lėktuve, sėdėjo žmonės. Lyg būtų įmanoma. Juk visi žino, kad neįmanoma sėdėti ore. O jie sėdėjo.

Jeigu mama tikrai išvažiuotų, jis numirtų. Taip pat žinojo, kad nenumirtų. Kartais natūralu sėdėti ore, nors neįmanoma. Ir būna, kad žmogus vaikšto, nors iš tikrųjų yra miręs.”

Pagaliau – tai knyga, kurią bus tiesiog gera skaityti. Akis užklius už netikėtai taiklaus palyginimo, netradicinio išsireiškimo, nenuvalkiotais žodžiais išsakytos minties. Knyga, prie kurios norėsis sugrįžti tam, kad vėl rastum tą patį jausmą - ir galbūt kažką naujo. 

“Švarko kišenėje susirado rašiklį, apvertė lapelį ir užrašė: “Ar visi jaučia tą patį? Ilgisi to, kurio neturi? To vienintelio žmogaus. Tos, kuri moka suprasti nepanaudodama to prieš tave. Tos, kuri nereikalauja tavęs turėti ir kuriai dėl to nereikia meluoti arba norėti būti nuo jos kuo toliau. Ar tokia išvis yra?”