Septintas susitikimas

Tai, kad lietuviškas skandinavų prozininkės kūrinio vertimas „išgyvena“ jau trečią leidimą, liudija apie nepaprastą jo pagrindinių temų aktualumą lietuvių skaitytojams. Ne paslaptis, kad Lietuvoje vis dar nemažai šeimų, kuriose tėvai iš anksto parenka vaikams profesiją ir įvertina būsimų jų sutuoktinių „tinkamumą“. Taip atsitiko ir šio romano veikėjams Rutai ir Gormui, bet vis dėlto jie išdrįso pasipriešinti aplinkinių nuomonei ir ieškoti savo, individualaus gyvenimo kelio. Nors kelis kartus tame kelyje ir susitiko, tik po keliolikos metų jie suvokė, kad turi likti kartu, ir prireikė nemažai jėgų tam pasiryžti.

Romane labai stipri tradicinio požiūrio į gyvenimą, propaguojančio inerciją, savo pozicijos neturėjimą, kritika. Tiems, kas vis dar tebetiki idealia šeima, reikėtų nuodugniai perskaityti H. Wassmo romanus, kuriuose niekas nepagražinama, neidealizuojama. Verslininko, gyvenančio žemyne, šeimoje augančio Gormo gyvenimo scenarijus numatytas nuo pat vaikystės. Pamoks­lininko šeima, lyg ir turinti būti pavyzdys kitiems ato­kioje saloje įsikūrusio kaimelio gyventojams, iš tikrųjų gniuždo kūrybingą Rutos asmenybę. Ne veltui pradedama pasakoti nuo vaikystės: tuomet suformuota mąstysena daro labai didelę įtaką suaugusiojo gyvenimui. Prozininkė įtaigiai, subtiliai, išlaikydama dramatišką įtampą ir skandinaviškai santūrų toną, nutiesia trūkinėjančią dviejų labai panašių žmonių susitikimų liniją. Ji toli gražu nėra tiesi: visame romane ryškūs priklausomybės nuo aplinkinių ir aplinkybių, neryžtingumo, baimės prarasti saugų, patogų gyvenimą motyvai. Kartu rodoma, kad niekada nėra per vėlu pradėti viską iš naujo, rasti drąsos nepaklusti populiariems stereotipams. Kuriant veikėjų paveikslus jais nesivadovaujama. Tai labai sveika lietuvių skaitytojams: juk iki šiol mūsų visuomenėje gajūs įsivaizdavimai apie moters, menininko ar verslininko būdą ir elgesį. H. Wassmo romanų centre esanti stipri moteris simbolizuoja apsisprendimo laisvę, ryžtingumą pasukti prieš srovę, nes esame čia pasiųsti tam, kad įgyvendintume savo, o ne kitų svajones: „Lyg albumai mokyklos bibliotekoje būtų reikalingi tam, kad stovėtų lentynose nugarėlėmis į išorę. Lyg žmogiškosios būtybės į pasaulį ateitų tam, kad gyventų pagal skambutį ir žygiuotų kolonoje po du. Klastingas mokymas žengti koja kojon“ (p. 364). Beje, kone visose rašytojos šmaikščiose pastabose apie XX a. 6–9 dešimtmečių Norvegijos visuomenę galima rasti nemažai stebėtinai pažįstamų dalykų.