Septintas susitikimas

Dar viena nepakartojamos norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo knyga. Jeigu ieškosite rūstaus ir tamsaus „Dinos knygos“ stiliaus – nerasite, čia jis visiškai priešingas. Šį kartą autorė nustebina jausmingu romanu. Herbjørg Wassmo šioje knygoje rašo apie meilę, vienintelį žmogų, kurio dauguma iš mūsų laukia visą gyvenimą.

Vis dažniau ji pamąstydavo apie tą, kuriam iš tikrųjų norėtų parodyti piešinius, kuriam jie galbūt pasirodytų nepakartojami. Juk Jorgenas apie piešimą nieko nenusimanė. Jis drožinėjo iš medžio. Taigi jai tekdavo girti jį. Kitaip ir būti negalėjo.

Bet jai taip pat reikėjo žmogaus. Tokio, kuriam galėtum ne tik duoti pažiūrėti piešinius, bet ir pasipasakoti. Pavyzdžiui, kaip nelengva sukurti gerą piešinį, nors turi ir dažų, ir teptukų. Kaip sudėtinga. Be to, viskas jau nupiešta geresnių piešėjų už ją.

Pagrindiniai knygos veikėjai – dailininkė Ruta Neset ir verslininkas Gormas Grandė. Jų keliai pirmą kartą susiduria vaikystėje, kai Gormas akmeniu praskelia Rutai kaktą. Nuo tos akimirkos abu gyvena persekiojami vienas kito paveikslų: Gormas prisimena išsitaršiusią Rutos kaselę, Ruta – Gormo įprotį trūkčioti lūpą.

Jų istorija šiek tiek primena Pelenės pasaką: Gormas – turtingos šeimos paveldėtojas, Ruta – neturtingų tėvų, kaimiečių, gyvenančių saloje, dukra. Abu maištininkai, stengiasi pabėgti nuo jiems primetamų pareigų. Labai įtaigiai sukurti veikėjų charakteriai: Ruta visą gyvenimą kovoja už savo teisę piešti ir negrįžti į salą; Gormas priešinasi tėvo norui perleisti jam didžiulę įmonę.

Ruta mėgino įsivaizduoti, koks žvėris yra ji pati. Veikiausiai lūšis, vikriai nardanti tarp akmenų ir kandanti tiems, kurie ją medžioja dėl kailio.

Prisipažinsiu: tikėjausi visai kitokios knygos. Tikriausiai esu per daug užburta Dinos – nesinori paleisti stilistikos ir aistros, kuria pulsuoja Dinos trilogija. „Septintas susitikimas” nustebino jausmingumu, lengvu stiliumi, peleniška istorija. Gerbiu autorius, kurie kiekvienoje knygoje atsiskleidžia naujai. Herbjørg Wassmo šia knyga parodė, kad gali rašyti ne tik šokiruodama, kad jai nesvetimas ir klasikinis rašymo stilius.

Jo užrašų knygelės niekas neturėjo matyti. Kartais jis klausdavo save, kaip žmogui gali šauti į galvą parašyti ką nors, kas skirta kitiems skaityti. Argi tai – ne didybės manijos viršūnė? Taip, visiškas pamišimas. Tokiu atveju ir Hulis, ir Sandemūsė, ir Borgenas, ir Miuklė, ir Hemingvėjus – pamišėliai.

P.S. Dažnai žiūrėdami į šalia esantį žmogų užduodame sau klausimą: ar tai jis? Gera tikėti, kad pasaulyje egzistuoja tas, kurį sutikus viskas bus lengva ir aišku be jokių klausimų. Tas, vienintelis.