Senosios Lietuvos šventvietės: Joniškio rajonas

„Prieš daugelį metų aplankiau pirmąsias šventvietes. Išgirdau jų vardų skambesį ir padavimų žavesį. Susirūpinimas, siekis aprašyti ir išsaugoti šventvietes tapo svarbiausiu mano tikslu, kuris veda naujais keliais ir neleidžia nurimti. Gali būti, kad net rašant šiuos žodžius, iš nežinojimo, dėl aplaidumo netekome švento ąžuolo arba akmens, gali būti, kad amžinybėn iškeliavo tas, kuris žinojo taką prie šventos versmės“, − leidinio pratarmėje skelbia dr. Vykintas Vaitkevičius. Taip autorius aiškina knygos gimimo aplinkybes.

„Senosios Lietuvos šventvietės: Joniškio rajonas“ – trečioji knyga. Autorius jau išleido Žemaitijos (1998) ir Rytų Aukštaitijos (2006) šventviečių tyrinėjimus.

Knyga atitinka aukšto lygio mokslinio darbo kriterijus. Žanras mokslinis pažintinis. Knygos struktūra aiški. Prasideda turiniu. Beveik du trečdalius leidinio sudaro tyrinėjimų medžiaga. Tai pratarmė, įžanga ir penki skyriai. Likusioje dalyje publikuojami trumpiniai, šaltiniai ir literatūra, gale teksto santrauka anglų kalba, vietoviečių, asmenvardžių ir temų rodyklės. Leidinyje pridedamas sulankstomas skaitmeninis rastrinis topografinis žemėlapis su vietų numeracija pagal sąvadą. Knyga iliustruota spalvotomis nuotraukomis, senovinių žemėlapių ištraukomis. Eksponatų (tyrinėjamų objektų) nuotraukos su koordinačių ir skalių atžymomis. Iliustracijos ir tekstai pateikti informatyviai. Darbą „Senosios Lietuvos šventvietės. Joniškio rajonas“ apsvarstė ir leidybai pritarė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto taryba. Knygos paruošimą ir leidybą rėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Kultūros taryba, Joniškio rajono savivaldybė, Joniškio kultūros ir istorijos muziejus, Prigimtinės kultūros institutas.

Leidinio meninio išpildymo kokybė nenusileidžia knygos turiniui. Iš amžių glūdumos nuo pagrindinio knygos viršelio į skaitytoją žvelgia Skaistgirio girininkijos šventojo ąžuolo akys. Ketvirtame viršelyje nuotrauka, kur V. Vaitkevičius kalbina Joniškio krašto gyventoją. Leidiniui parinktos žalia ir rusva spalvos atspindi gimtojo krašto koloritą. Tokią vaizdinę knygos raišką sukūrė dailininkė Jurgina Jankauskienė.

Taigi šimtametis ąžuolas kviečia skaitytoją atidengti pastelinių miglų skraistę ir pakeliauti mįslingais šventviečių paieškų pėdsakais. V. Vaitkevičius nurodo, kad pirmąsias žinias apie Joniškio krašto šventvietes užrašė Šiaulių ekonomijos iždininkas Mauricijus Griškevičius XIX amžiuje. Vėliau pasirodė lietuviškos spaudos platintojo Mato Slančiausko tyrinėjimai. Knygoje eksponuojama padavimo apie Mėdginų Kėkštakmenį faksimilė. V. Vaitkevičius teigia, kad Tarpukario Švietimo ministerijos nurodymu mokytojų pildytos Žemės vardyno anketos tapo neįkainojamu Joniškio rajono šventviečių tyrimų šaltiniu. Autorius rašo, kad „ši gija mus jungia su senuoju Lietuvos kaimu, per amžius vienoje vietoje gyvenusiomis bendruomenėmis, jų kultūra ir pasaulėžiūra.“ O mokslininko pagal šventviečių pėdsakus sudarytas žemėlapis mus nukelia į XII-XIII a. žiemgalių žemes.

Skyriuje apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio šventvietes aprašoma Joniškio krašto vandenų šventovė – Mūšos tyrelis. Fiksuojami gamtos reiškiniai, atskleidžiamos moteriškojo ir vyriškojo prado baltų ženklų reikšmės, padavimai. Mūšos ištakos persilieja į istorinio Ramutaičių kaimo erdvę. Autorius mus veda toliau matomais ir vos užčiuopiamais keliais su tokiais iškalbingais pavadinimais kaip Senvieškelis, požemių takeliais iki ežero gelmių, iki išskirtinės istorijos apie žvejį, kadaise sukapojusį į gabalus didžiulę lydeką.

Skyriuje apie šventvietes įvedus krikščionybę nagrinėjami buities papročiai, tradicijos. Ypatingos 1710 metų maro laikotarpiu išmirusių kaimų vietos. Remdamasis tyrimų išvadomis, autorius teigia: „prieglobstį teikiančios išmirusių kaimų vietos artimos šventvietėms – jos taip pat labai saugios“. Pasirodo, tose vietose vėliau glausdavosi žmonės, kūrėsi krašto vaduotojai. Šį mįslingą reiškinį mokslininkas sieja su baltų deive Apidėme.

Christianizacijos laikotarpį žymi keičiama šventų akmenų lokalizacija, panaudojimas. Kilnojami ne tik akmenys. Į naujas vietas kraustosi žalčiai, vandenys, o teismų dokumentuose, kaltinančiuose raganavimu, „gausu senųjų papročių apraiškų, užkalbėjimų bei kerų.“ Pajusti Raganynės dvasią skaitytojas gali keliaudamas Audruvės upelio sietuvomis.

Nedaug kas žino, kad Joniškio rajone yra Šventoji žemė. Taip vadinamas laukas Svirplių kaime, kurio vieta nurodyta 1890 m. žemėlapio faksimilėje.
Senieji gyventojai pasakoja, kad sveikatos ir stiprybės semiasi iš šaltinių vandens. Žagarės seniūnijos Rukuižių kaimo gyventoja užsimena apie verdantį žemės gelmių vandenį.

Knygoje aprašomos, ikonografuojamos su Saulės mūšio memorialo įrengimo vietove susijusios apylinkės Jauniūnų kaime. Ten teka Mūša ir Tautinys. Viena iš slaptingiausių, šiurpiausių vietų vadinama Velnio bala, kurioje visi nuskęsdavo. 1890 m. žemėlapio faksimilė rodo menamą gelmės vietą.

Leidinyje autorius nagrinėja ir šventviečių apsaugos problemą. Deja, išlikusi tik Akmens su smailiadugniu dubeniu nuotrauka. Akmuo skirtas Sidabrės pilies sudeginimo 700 m. sukakčiai. Vėliau atvežtas prie Saulės mūšio vietai skirto akmens. Sidabrės akmuo dingo atliekant memorialo teritorijos paruošimo darbus. Dar vienas sunaikintas šventas paminklas – Jauneikių ąžuolas, nupjautas Joniškio savivaldybės administracijos sprendimu.

Knygą „Senosios Lietuvos šventvietės“ būtina perskaityti, nes tai raktas į mūsų istoriją, kraštovaizdį, architektūrą, baltiškąją filosofiją, papročius ir dėsningumus. Recenzijoje paminėjau keletą vietovardžių, šventviečių. Jų patirtis ir pažinimas neišsemiami. Skaitytojo laukia kitų šventviečių staigmenos. Šventame medyje, akmenyje,gelmėje užkoduoti ženklai. Kiekvienas tą ženklą šifruos per savo patirtis ir pojūčius, keliaudamas šventviečių žemėlapyje pažymėtais pilkapiais, šaltiniais, akmenimis, kalnais, laukais, medžiais.

Knygos paruošimui ir išleidimui ,,Senosios Lietuvos šventvietės. Joniškio rajonas“ autorius V. Vaitkevičius subūrė profesionalų ir kraštą mylinčių žmonių komandą.