Romainas Gary biografija

Tai pirmoji išsamiai parašyta Romaino Gary biografija išversta į lietuvių kalbą. Prancūzų kalba Gary biografija buvo išleista 1987 m., kurią parengė prancūzų žurnalistė, rašytoja Domininque Bona ir buvo įvertinta Prancūzų akademijos Didžiąja biografijos premija. Minėtoje knygoje kūrybiškai ir įdomiai atskleidė rašytojo, diplomato ir režisieriaus talentą, jo sudėtingus gyvenimo tarpsnius.

Romanas Kacewas Gary gimė Maskvoje 1914 m, gegužės 8 d, gavo Kacewo pavardę pagal motinos Ninos antrojį vyrą Leibą Kacewą. Tik gimus sūnui, Nina išsiskyrė. Ji buvo gimusi 1883 m. ir turinti lietuviškų šaknų. Romano praeitis paslaptinga: veido bruožai dvelkia Rytais: kaklas platus, lūpos storos, akys žydros tarsi Zaporožės kazoko ar Čingischano. Kas Romano tėvas ir jis pats nežino: teigė, jog esąs pavainikis, bet žino, kad yra žydas. Romanas labai gerbė rusų kalbą, tad ir pasivadino pavarde Gary (rus. Gori-dek). Kai romanas gimė mamai buvo 31-ri metai. Nuo to laiko ji atsidavė tik sūnaus auklėjimui.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Maskvoje Prancūzų teatro scenoje mama vaidino Dianą, jauną grafienę de Belflior, Lope de Vegos komedijoje Šuo ant šieno. Vaidino prancūziškai; šios kalbos mokėsi tam tyčia, kad pasirodytų vienos iš elegantiškiausių Maskvos scenoje.

Po 1917 m. revoliucijos kovo mėnesyje palieka Maskvą ir atvyksta su mama į Vilnių. Romanas Gary tvirtino, kad gimė Vilniuje, norėdamas ištrinti maskvietišką kilmę. Visur nurodys: „gimęs Vilniuje“. Nina čia kalba tik rusiškai arba prancūziškaiJi labai graži moteris, tai jos turtas, turinti geležinės damos valią: trūks plyš išgyventi dėl sūnaus. Sulaukusi trisdešimt penkerių, jau buvo pražilusi, perkarusi.

Romanas anksti pajuto, kad jo gimimą gaubia slepiama paslaptis: prisimena dovanas lyg iš dangaus:
Vilniuje - vaikiškas dviratis, Nicoje - piniginės perlaidos, oranžinis dviratis. Įtarimas krenta Možuchinui, kuris Rusijoje nusifilmavo septyniasdešimtyje filmų ir buvo tapęs populiaria žvaigžde. Žiūrint į veidrodį, Romanui Kacewui nesunku susikurti geneologiją rytiečio veikiau mongolo negu žydo atspindys. Mažuchino nuotrauka auksiniuose rėmeliuose ant Gary stalo Paryžiuje iki pat jo dienų galo kels tą patį klausimą, į kurį nėra atsakymo.

Ponia Kacew Vilniuje sūnų moko rašyti ir skaityti rusiškai ir prancūziškai. Prancūzų kalba kaip aristokratiška Ninos požiūriu. Nuo septynerių metų Romanas moka ir gieda „Marselietę“. Prancūzų kalba Ninai primena nuostabią aktorės praeitį, garbina idealizuotą Prancūzijos, visų laisvių ir gyvenimo malonumų šalies, paveikslą, jų ateitis - tenai. Romanas Vilniuje su bendraamžiais kalbasi lenkiškai.

1922 ar 1923 m. ponia Kacew su sūnumi palieka Vilnių ir atvyksta į Varšuvą. Motina namie Romaną moko rašybos, aritmetikos ir istorijos pradmenų, kad galėtų lankyti tikrąją mokyklą. Jam jau sukako dešimt metų. Paveikslėlių knygos pakeičia nuotykių romanai: jis lenkiškai skaito Walterį Scottą, Karlą May'ų, Thomą Magne“a Reidą. Klasėje atmintinai deklamuoja Adomą Mickiewicziaus, Juliuszo Slowackio ir ZygmuntoKvasinskio eilėraščius, o diktantų tekstai buvo iš Boleslawo Pruso arba Stefano Žeromskio.

Romanas jautė, jog jo gyslomis teka tolimų protėvių totorių ar čigonų kraujas, bet supranta, kad jis yra žydas. Tuo pat metu Kacevai turi tik Nanseno pasą t. y. neturi pilietybės. Mama tvirtino, kad sūnus taptų Prancūzijos akademijos nariu ar Prancūzijos ambasadoriumi. Romanas labai gerai mokėsi Nicos licėjuje ir jį baigė. Buvo gabus kalboms vėliau kalbėjo net septyniomis kalbomis.

1935 m. liepos 14 d. Gary gavo Prancūzijos pilietybę, kaip lenkas. Motina buvo linkusį jo vardą suprancūzinti, tad ir buvo vadinamas ne Romanu, o Romainu. Nuo 1933 m. Romainas palieka motiną Niną Nicoje ašarose ir išvyksta į Provanso Ekso universitetą teisės fakultetą, vėliau persikelia į Paryžių ir ten įstojo į Paryžiaus universiteto Teisės fakultetą. Apsigyveno „Europos“ viešbutyje. Tuo pat metu kūrė ir rašė romanus. Vienintelė jo aistra buvo rašyti ir rašyti. Už „Europietišką auklėjimą" jaunasis autorius gauna 100000 frankų premiją, skirtą kūrybai skatinti. Tai kritikų premija. Nuo tada jis tapo žvaigžde, nors 1835 m. vasario 15 d. Gringoire (žymus Paryžiaus politinis ir literatūrinis savaitraštis) išspausdino pirmąjį Romaino kūrinį „Audra“ (L'Orage) tarpe tarp plunksnos žvaigždžių.

1940 m. balandį Gary mobilizuojamas ir siunčiamas į Provanso Saloną, kur naujų įgulų laukia „Protez-25“ ir „Leo-20“, šaunieji 1914 m. bombonešiai. Romainas turėjo puikų aukštesnįjį karinį parengimą. Jis paskiriamas aviacijos ginkluotės instruktoriumi. Romainas perduoda šauktiniams ką tik įgytas šturmano-bombarduotojo - kulkosvaidininko žinias. Motina atvyko su juo atsisveikinti: pro taksi langą peržegnojo sūnų. Tai buvo vienas išlikusių svarbių sūnaus prisiminimų. Kacewas mokosi skraidyti „Protez-540“ bombonešiu, praleisdamas ore po 5-6 valandas. Po 100 valandų skraidymo suteikiamas seržanto laipsnis.

Po ilgų ir sunkių kelionių karo sąlygomis Romainas su kitais prancūzų pabėgėliais 1940 liepos pabaigoje atvyksta į Londoną. Karltono Sodų (Carltons Gardens) gatvėje buvo įsikūręs de Gaulle’io štabas. Jis įsirašo savanoriu kovojančiame dalinyje. 1940 m. rugpjūčio 8 d. įtraukiamas į Laisvosios Prancūzijos oro pajėgas. Jis jau Laisvosios Prancūzijos kovotoja ir golistas iki dienų pabaigos. Visus tuos dalyvius siejo tikėjimas ir pergalės troškimas. Romainas Kacewas išsirenka karinį vardą Gary nuo rusiško veiksmažodžio liepiamosios nuosakos, reiškiančios „dek“. Iš atminties pačiu laiku išniro čigoniška daina „Gari... Gari... dek, dek mano žvaigžde“. Nuo tada jis draugams ir merginoms skialbiasi esąs: prancūzas, ir čigonas, ir rusas, ir golistas.

Kovos draugams prisistato aristokratišku vardu Romainas Gary de Kacewas. Pamažu įsitvirtina amerikoniškoji „y“. Nuo tada vadina save Gary de Kacewas. Gary vardas, tų metų dievaitis buvo Gary Cooperis. Gary iškart pateko į Karališkąsias oro pajėgas. Jis treniruojasi skraidyti blenheimu kaip šturmanas – toks buvo jis per visą karą. Gary priskiriamas prie eskadrilės „Topic“ ir 1940 m. lapkričio 18 d. išplaukia į Afriką. Romainas ne tik flirtuoja, bet ir rašo pirmąsias keturias noveles , kurios įtrauktos į Europietišką auklėjimą. Lagose, Nigerijos didmiestyje pirmą kartą išvysta bruzgynus ir dykumą. Jis rašo toliau, pirmoji Gary knyga pasakos apie karą - negalėdamas kariauti, priverstas apie tai svajoti. Jis treniruojasi blenheimo lėktuve, mokydamasis diena iš dienos tampa laikrodžio, kompaso ir nuonašos matuoklio meistru. Tai labai svarbu skraidant dykumoje, kur žemėlapiu sunku patikėti. Po trijų nelaimingų atsitikimų Gary išlieka gyvas.

Didžiausias 1941 m. įvykių – generolo de Gaulle'io vizitas Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Bazė surengė šventišką sutikimą. Gary meta romaną, parašo spektaklio scenarijų ir skečų dialogus. Gary suteikiamas jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1941 m. po ilgų kelionių Gary paguldytas į Damasko ligoninės užkrečiamųjų ligų skyrių, aštuoniolika dienų blaškosi tarp gyvybės ir mirties. Dėl šiltinės komplikacijos prasidėjo vidinis kraujavimas. Gary panyra į komą. Penkis kartus perpilamas kraujas. Kadangi išgyventi nėra jokių šansų, gydytojai iškviečia kunigą paskutiniam patepimui. Jauna vienuolė armenė nesitraukia nuo Gary lovos, slaugo jį ir meldžiasi už sielą. Jis pradėjo sveikti ir po šešerių mėnesių siunčiamas reabilitacijai į Luksoso viešbutį „Winter Palace“.

1942 m. rugpjūtį po ne itin griežto medicininio patikrinimo buvo priskirtas prie naujos „Nansi“ eskadrilės karo operacijai. Jis grįžta į šturmano bombarduotojo postą. Užduotis sunki medžioti povandeninius laivus jūroje prie Palestinos. Gary suseka po savaitės paieškų priešo povandeninį laivą. Lėktuvas tiesiai pikiruoja į laivą. Lakūnas šaukia: Bombing...bombing, Bomb go! Gary pastebi, kad prieš kelias sekundes užmiršo išjungti apsauginį mechanizmą, mesti bombas neįmanoma. Įgulą išgelbėjo, kad laivas nešovė į lėktuvą. Gary tą dieną jūroje prie Kipro apsižiopsojo. Jis vėl ėmėsi kūrybos. Rašo "Europietišką auklėjimą" ir romanui skiria visą laisvą laiką.

1942 m. spalį grupė siunčiama į Angliją, pusė knygos jau baigta. 1943 m. spalį -1944 m. balandį, Gary vėl vykdys 20 bombardavimo operacijų t. y. 60 karinių skrydžių vieną po kito. 1943 m. lapkričio 25 d. Gary sunkiai sužeidžiamas. Jį, sužeistą į pilvą, išgelbsti parašiuto sagtis, amortizavusi smūgį. Jis pirmą kartą gyvenime duoda interviu BBC.

1944 m. sausį Gary gauna telegramą, pasirašytą Charlesio de Gaulleio, jam skirtą apdovanojimą – Išlaisvinimo Kryžiaus. Šis dokumentas bus įteiktas po metų.

Gary ne tik puikus kovotojas, bet ir per karo audras sugebėjo baigti pirmąją knygą ir 1944 m. „Europietiškas auklėjimas" išleidžiamas anglų kalba pavadinimu "Pykčio miškas" (The Forest of Anger).

Tarp bombardavimų Gary viename iš Londono barų susipažįsta su angle Lesley Blanch. Ją traukia rusiškos knygos, daiktai, meilužiai. Pirmojo susipažinimo metu ji pasakė, kad Gary panašus į Gogolį. Lesley dėl tarties ir manierų – anglė, bet pasirodys esanti didesnė slavė už jį. Lesley buvo 37-neri, o Gary – 30. Jų santuoka registruojama Gary de Kacewo pavarde. Žmona žurnalistė
„Vogue" žurnalo redaktorė, besirūpinanti kino ir teatro skiltimis. Ryšiai su golistais padėjo Gary be konkurencijos imtis diplomato karjeros kaip generolo de Gaulle'io šalininkui. Jis užsimojo pretenduoti į Prancūzijos ambasados Londone patarėjo kultūros klausimais vietą, bet generolo de Gaulle“io kabinetas , atstovaujamas Gastino Palewski tam tvirtai pasipriešino esąs „per jaunas“ ir netgi „pernelyg lengvabūdiškas“.

Gary paskiriamas į Bulgariją į ambasados antrojo sekretoriaus postą. Lydimas žmonos Gary išvyksta į Sofiją. Lesley stengiasi nors ir kukliomis sąlygomis papuošti savo butą, gaminti prancūziškus patiekalus, tuo tarpu bulgarų liaudis miršta badu. Nuo 1944 m. Bulgarijos teritoriją apgulė sovietų kariuomenė, matė jos žiaurumus. Susitiko su Georgiu Dimitrovu, ištikimu Stalino draugu. Su juo kalbėjosi rusiškai. Komunizmas nei antikomunizmas niekados netaps jo kūrybos objektu. Gary simpatizuoja bulgarams liberalams. Jis pagelbės šeimoms, parūpins Prancūzijos vizas vyrams ir moterims, kuriems gresia kalėjimas, deportacija, mirtis. Gary iškankintas įvykių Bulgarijoje pabėga į Paryžių. Išleido knygą „Tulpė“. Ji įvertinta prieštaringai.

1948 m. Gary grįžta į Orsės krantinę. Gary gyvendamas karu, žmones skirsto į dvi kategorijas: draugus, kurie tikėjo Laisvąja Prancūzija ir kolaborantus „šunsnukius“. Tačiau šiuo momentu išmuša susitaikymų valanda: C.W. Churchilis paskelbė šūkį „Pakelkim Europą“ ir pasiūlė sukurti europietiškas Jungtines Valstijas. Gary paskiriamas į Centrinę administraciją, kuri kuria Europos Bendrijos pamatus. Po to dirba Berne Šveicarijoje Prancūzijos ambasados pirmuoju sekretoriumi. Gary pavargsta nuo administracinio darbo, biurokratijos ir pinigų stygiaus. Jis nori rašyti naują knygą ir prašo kito posto. Palikdamas Šveicariją Romaino Kacewo nebebus: nuo 1951 m. spalio 9 d. oficiali pavardė – Gary. Gary siunčiamas į Jungtinių Tautų Biurą Niujorką.

Prancūzijos ambasadorius Vašingtone pavedė pirmajam sekretoriui užimti ryšiais su spauda t. y. atstovu spaudai. Kaip išprusęs diplomatas, apdovanotas aktoriaus talentu pasireiškia JAV. Pirmaisiais darbo metais surengė 25 konferencijas radijo stotims bei TV kanalams ir 50 spaudos konferencijų. Kitais metais – 22 konferencija radijui bei televizijai ir 200 spaudos konferencijų. Negana to, iš įvairių organizacijų, draugijų, brolijų, klubų, lygų, vaidinusių svarbų vaidmenį amerikiečių politiniame gyvenime. Susitikęs su rusų delegacija kalbasi rusiškai.

Dirbo ir Prancūzijos generaliniu konsulu Los Andžele. Ten dirbdamas susipažino iš pirmo žvilgsnio su žymia aktore Jeana Seberg. Oto Premingeris buvo jos Pigmalionas, pašėlusiai ieškojęs aktorės Europoje ir visoje Amerikoje. Iš 18000 kandidačių pasirinko ją. Jeanai buvo 21, o Gary 45-ri. Į filmavimo aikšteles Europoje, Amerikoje Gary buvo nuolatinis palydovas ir kai kada patarėjas. Gimė sūnus Aleksandre – Diego. Santuoka buvo nutraukta su pirmąja žmona. 1968 metais Jeana buvo pasiekusi savo karjeros zenitą. Ji, kaip žvaigždė, visu kūnu įsitraukė į kovą su rasizmu. Prisideda prie aktorių milijardierių, kairiųjų aktyvistų, kovojančių už juodųjų teises, prieš karą Vietname.

Gary išaugino sūnų iki pilnametystės ir juo rūpinosi iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Jean 1979 m., būdama 41 metų pabaigė savo gyvenimą savižudybe.

Romainas Gary 1981 m. buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš Viduržemio jūros. Jis gyvenimą baigė savižudybe – nusišovė.

Romainas Gary paliko didelį literatūrinį palikimą: du kartus apdovanotas Goncourt'ų premija, išleidęs 24 kūrinius savo vardu ir šešis slapyvardžiais. Jis troško pranokti patį save. Jis niekados nesitapatino su darbininku – tik su klajojančiu akrobatu...

Knyga parašyta paremtais tikrais faktais, susietais su rašytojo troškimais parodyti meną jautriausiais vaizdiniais.