Rezo šeima: Eržiliuko galas

Perskaitęs paskutinį trilogijos puslapį susimąsčiau. Nežiūrint įtemptų motinos ir sūnų santykių (jų įtampa neatslūgsta net motinai pasenus), sudėjus ir susumavus visą knygose atskleistą žmonių pasaulį, mano apmąstymai nusidažė sentimentaliomis spalvomis. Juk kiekvienas žmogus gyvena Dievo (ar kieno kito – sakys laisvamanis) duotą gyvenimą, gyvena su tais žmonėmis, kurie yra šalia jo, jis yra be galo panašus į savo artimuosius, jis yra paveldėjęs daug savo gimdytojų bruožų – ir knygos pabaigoje, nors ji ir neminima, širdį užlieja artimo meilės, gailesčio ir užuojautos banga. Ją labai sustiprina motinos mirtis ir to pasaulio vaizdas, su kuriuo ji kovojo, tas visas apskaičiavimų ir sukčiavimų farsas, kuriuo taip ryškiai degė jos savanaudiška širdis. Juk ji pavainikiui sūnui – Marseliui – atidavė visą palikimą, o tas godžia gerkle, nepaisydamas nieko, kaip gegužiukas, rijo viską, viskuo naudojosi. Galų gale jis ir motinos nebenorėjo pažinti, nes pasidarė per daug turtingas, perdaug „žinomas“, per daug galintis. Vyriausias sūnus – Ferdinandas – tapo liumpenu, kuriam sąžiningumas buvo nereikalinga chimera ir jis, nesilaikydamas jokio padorumo, griebė visur ir viską ir kišo į savo greit ištuštėjančią kišenę. Griebė nenusižemindamas, bet plėšriai, kaip vilkas ar hiena.

Atskira linija romane – tai vidurinio sūnaus – Žano ir jo šeimos. Joje E. Bazenas, man regisi, įkūnija savuosius šeimos sampratos idealus. Jos kertiniai akmenys – demokratiškumas, pasitikėjimas, žmoniškumas, užuojauta ir meilė. Kaip tikras romanistas ir tikrai gyvenantis savo gyvenimą žmogus (šie bruožai būdingi ir Č. Aitmatovo kūrybai), jis atskleidžia, nežiūrint nustatytų kanonų ir padorumo kriterijų, natūralų žmogaus širdies ir minčių virpėjimą, kuriems būdingi atsitiktinumo vingiai, amžini „klystkeliai“, nuoširdi atgaila ir pasididžiavimas, bandymas save „suvaldyti“ ir vėl įsivėlęs netyčinis klupimas. Ir vis dėlto romano herojai niekur neperžengia civilizuoto pasaulio ribų, gali jaustis laimingi, vieni kitais pasitikėti.

Į Žano šeimos gražų pasaulį įsivelia senoji motina – kvaišbobė. Ji čia patiria daug jos buvusio pasaulio kanonams nepriimtinų dalykų, kantriai pakelia juos ir, savo ruožtu, tą šeimą gerokai apipešioja, išdrasko, atneša nesantaiką, nepasitikėjimą. Žanas su savo žmona Bertile, neranda prieš ją jokių priešnuodžių.

E. Bazenas, genialiai kurdamas šį romaną, vis dėlto pasirinko, mano galva, nevykusią platformą, ant kurios atsistojęs bando pasaulį vertinti marksistiniu „centimetru“ (gerai, kad romanisto talentas tą vertinimą nustumia į antrą planą ir nepadaro jo kūrybos grynojo „socialistinio realizmo“ blefu), bet vis tiek potekstėj ta negudri schemelė matosi ir nuteikia skaitantįjį nemaloniem prisiminimams, pergyventiems ždanovščinos laikams.