Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Rezo šeima: Eržiliuko galas

Rezo šeima: Eržiliuko galas Romane vaizduojama tėvų senatvė, sūnų paauglystės metai ir mokymasis, savarankiškojo gyvenimo pradžia. Rašytojas toliau drąsiai brenda tėvų ir vaikų pinkliais likimo vingiais, plaukia skirtingų charakterių sukeltomis gyvenimo tėkmės srovėmis, iki smulkmenų argumentuoja su žmogaus prigimtimi susijusius herojų poelgius. Nuosekliai ir meniškai nudailina šeimos medžio šakas, stebi kaip jos išsprogsta, pražysta, netgi užmezga pirmus vaisius.

Nors Rezo šeimos vaikai jau tapo jaunuoliais, motina valdingai tebetvarko nors ir mažiausią jų gyvenimiškąjį krustelėjimą, neleidžia nė per nago juodymą atitrūkti ir nutolti nuo senųjų šeimos tradicijų. Pagaliau išryškėja ir pačios Rezo (motinos) „rankų darbeliai“. Jauniausias sūnus, Marselis, yra visai ne tos šeimos tėvo (muselių gaudytojo), o pašalinio žmogaus vaikas. Tuo būdu Išryškėja ir tai, kodėl ji tikruosius sūnus nušalina nuo palikimo paveldėjimo ir viską palieka tam (vargšeliui leitenantui, motinos numylėtiniui) netikėtai į šeimos lizdą atneštam „gegužiukui“. Žinoma, rašytojas pateikė visa krūva intrigų ir intrigėlių, į storą kasą supynė smulkias išdavystės, vienų laimėjimus ir kitų pralaimėjimus. Dėl to pasakojimas apie šeimą yra intriguojantis, patrauklus, žybsintis giliais filosofiniais apmąstymais ir sąmoju.

Vyriausias sūnus, Ferdinandas, tipiškas tinginys, paleistasparnis, kuris gerai temoka tik vieną „darbą“ – lėbauti ir greitai išleisti pinigus. Tai tikras tėvelio, muselių gaudytojo, sūnelis. Jam visiškai nesvarbu iš kur pinigai, kaip jie įgyti, ar dėl to kas nenusikalto. Jo akimis, jei proga pasitaiko, nuodėmė būtų jų nenugvelbti. Jis taip ir padarė su brolio žmonos pinigine ir nė kiek netrukus vėl nori skolintis iš brolio pinigų.

Vidurinysis sūnus Žanas, kuris iš pat vaikystės buvo pravardžiuojamas Makalu, yra tarsi romano pagrindinė ašis. Skaitydamas pajunti jam ne tik simpatiją, bet ir stebiesi jo išmintimi, giliu ir visapusišku reiškinių suvokimu. Maloniai priimi jo kietą atsparumą melui, nuoširdų troškimą duoną pelnyti savo rankomis ir nė nuo ko nepriklausyti. Jo gyvenimas labai sunkus (pats užsidirba pragyvenimui ir baigia aukštąją mokyklą), susitikinėja ir visu platumu bendrauja su merginomis, dažnai būna peralkęs, nespjaudo į svetimų žmonių ištiestą (tik ne Rezo šeimos) pagalbos ranką. Jis nėra sentimentalus ir į savo pasirinktą tikslą rieda tarsi buldozeriu pasižabojęs traktorius.

Čia pat rašytojas brėžia ir naujos, visiškai kitokios šeimos kontūrus. Šeimos, kuri sukurta ne maniloviškai mylint ir pataikaujant, o gyvenant šeimos žmonėms tikrą, nuoširdų, trumpalaikių nesantaikų ir kasdienybės monotonijos šiaušiamą gyvenimą. Stebina rašytojo žinojimas ir įžvalgumas aprašinėjant ir aiškinant bei filosofiškai apibendrinant paprastojo gyvenimo peripetijas, žmonių santykius, iškeliant iš visko nuoširdumo ir tyrumo prasmę ir reikšmę.

Skaitant gal kiek pabosta tas ne vienoje vietoje, praeito amžiaus pradžioje madingai skambėjęs žodis – buržua – ir visas Ervė Bazeno parakas pilamas į šios sąvokos sprogdinimo bombą. Visiškai pamirštamas ir kritiškai nevertinamas vadinamasis proletarinis pasaulis ir jo žmonės, kurie jau ir tais laikais demonstravo ne mažesnį už buržua palaidumą, niekingumą, nusikalstamumą ir t.t.

O štai keletas ryškiau pasakytų rašytojo minčių: Man tik pavyko šiek tiek pagyventi danguje, danguje didumo sulig lova; apie motinos veidą: Veidas nebepriminė Gorgonos: jo oda lyg sutrūkinėjo, nukaro, ant kaklo atsirado kaip drebučiai raukšlės. Smakras nebebuvo karingai atkištas; jis panėšėjo į sunešiotą, nukleiptą kaliošą, ir raukšlės abipus jo karojo tartum seni raišteliai; Beprasmiška dovanoti gyvenimą, jeigu paskui nedovanojama mirtis. Tai puikiai suprato Dievas.; Žmogus turi gyventi vienas. Mylėti – vadinasi, atsisakyti savęs. Neapkęsti – vadinasi, įvertinti save. Aš esu, aš gyvenu, aš puolu, aš griaunu. Aš mąstau, vadinasi, neigiu; ...veidmainystė yra kantrumo sesuo; Gelbėdamas mus nuo šėtono, Dievas pasivertė žmogumi.
2006-02-22
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
La mort du petit cheval
Tema: Romanai
Leidykla: Victoria
Leidimo metai: 1993
Vertėjas (-a): Laima Rapšytė
Puslapių: 130
Kodas: ISBN – 9986-466-02-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 00:21
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą