Rezo šeima: Eržiliuko galas

Rezo šeima daugeliu atžvilgių įprastinė: geros ir tvirtos giminės šaknys, išlaikytos visos senosios tradicijos, toliau kaupiamas turtas, yra abu tėvai – namų tvarkytoja ir vaikų auklėtoja – motina ir – muselių gaudymu ir jų aprašinėjimu užsiėmęs mokslininkas – tėvas. Ypatingesni pasirodė tik tėvų charakteriai (kaži ar mūsuose daug kur kitaip?) – motina žiauri ir kieta, savo prigimty nenešiojanti nė lašelio motiniškos meilės ir tėvas – paskutinis lepšis, kuris, išskyrus savo gaudomų ir kolekcionuojamų muselių, toliau nieko nemato. Gal kartais ir mato, bet, puoselėdamas kilnius didelio mokslininko tikslus, nenori užsiimti smulkmenomis ir visą ūkio tvarkymą, vaikų auklėjimą bei priežiūrą yra palikęs žmonai. Kai kada ir jam atrodo, kad vaikų „auklėjimo“ lazda gerokai perlenkiama, bet dėl šventos ramybės, pasitenkina vienu kitu prieš motiną burbtelėtu žodžiu, ir tuo visa jo geranorystė pasibaigia.

Vaikai savo motiną praminė kvaišbobe, nes visi trys kenčia nežmonišką jos priespaudą, trokšta, kad ji greičiau kur nors dingtų.

Rašytojas nuo pat pirmųjų knygos puslapių sugeba taip įtaigiai ir tikroviškai pavaizduoti tą smulkmeniškąjį kasdieninio auklėjimo ir gyvenimo pasaulį, kad nei vaikų, nei tėvų veiksmais netenka abejoti. O tas pasaulis vaikams darosi toks įkyrus, nebepakeliamas, kad jie raitosi tarsi būtų sudėti į keptuvę ir spirginami. Kurgi ne, nes be moralinės priespaudos ji naudoja visą arsenalą fizinių bausmių. Įprastas toje šeimoje yra vaikų išplakimas, skaldymas per ausis, šiaip kumščiavimai, o prie stalo, mažai ką aiškinant ir kalbant tiesiog su šakute bedžiama į ranką ir niekas nesistebi, kad, visiems matant, iš pradurtos vaiko odos trykšta kraujas. Ką jau bekalbėti apie draudimus žaisti, apie visokiausius darbus, kurių sodyboje su parku yra begalės. Kvaišbobė atleido sodininką, kad visą parko priežiūrą užversti ant paauglių pečių. Bausmes kvaišbobei padeda vykdyti šeimos kunigas, kurį parinko tokį, kad būtų paklusnus, kaip drausmės būrio kareivis.

Tėvų ir vaikų santykiai šeimoje įtempti iki vos ne iki iškvailėjimo. Gali mano žodžiai pasirodyti kiek perdėti, per aštrūs, tačiau kai skaitydamas knygą pajunti tos moters nusiteikimą, vidaus pasaulį, įtikinamą rašytojo argumentavimą, taip nebeatrodo. O kvaišbobei būdingas valdingumas, tuščiagarbiškumas, turto troškimas, visuotinė geležinė tvarka, ir šių tikslų ji siekia beatodairiškai, pamindama po kojų viską, kas jai trukdo. Ji visą laika ieško prie ko nors prikibti, kad galėtų savo vaikus bausti ir bausti.

Dėl to visiškai natūralu, kad vaikai norėdami išsivaduoti iš pažeminimo ir priespaudos, ypač Žanas, kurio charakteris nė kiek ne švelnesnis, ieško būdų, kaip atsikirsti, kaip nepasiduoti. Bandė, žinoma, įspirti motinai į blauzdą, bet tai nieko nedavė – juos už tai sumušė dar žiauriau. Na ir galiausiai nutarė ją nunuodyti. Įpylė į arbatą kelis kart daugiau vaistų, nei galima, bet tikslo nepasiekė. Kvaišbobė kelias dienas pagulėjo ir atsikėlė. Paskui bandė nuskandinti – ir vėl nesėkmė – nemokėdama plaukti ėmė ir išplaukė.

Konfliktas vis didėja ir galiausiai Žanas, kad jo negalėtų nuplakti, užsibarikaduoja kambary, o paskui per langą pabėga.

Kaip viskas pasibaigė, kas susidomėjo, paskaitys ir nebus apviltas. Knygoje ir veiksmas ir žodis naudojami gana taupiai, nėra nuobodžių ištęstumų, viskas tarsi sulydyta į vieną gumulą, kurį drąsiai galima vadinti šiuolaikiniu romanu.