Raudona ir juoda

Ieškojau klasikos, turinčios tikros literatūrinės vertės. Vienu metu ėmė atrodyti, kad visur knibžda vien neskoningi romanai apie seksą, iškreiptus žmonių santykius ir panašiai...

Patys pirmieji puslapiai privertė tiesiog keiktis iš laimės. Buvau išsiilgusi tikro, devyniolikto amžiaus romano su pūstomis suknelėmis, tarnaitėmis, emocingumu ir džentelmeniškomis manieromis. Nesuklydau paimdama į rankas „Raudona ir juoda“ romaną.

Autorius, Stendalis, augo ir kūrė audringu istorijos laikotarpiu - tada, kai Prancūzijoje ir Europoje viešpatavo Napoleonas Bonapartas. Pagrindinis romano veikėjas Džuljenas Sorelis nepaprastai žavisi minėta asmenybe ir, nors studijuoja kunigų seminarijoje, svajoja tapti toks pat didingas. Nors yra nekilmingas vaikinas, jam pasiseka įsidarbinti prestižinėje mažo Prancūzijos miestelio mero namuose lotynų kalbos mokytoju. Ten jis užmezga aistringą romaną su mero žmona ir taip prasideda jo... svaigus kelias į šlovę ir turtus, kurių visada troško. Tačiau žadą atima pabaiga, iki paskutinio sakinio nesitiki, jog taip galėtų nutikti...

Labai subtiliai pavaizduota Žiuljeno asmenybė pakeri naivumu ir įžvalgumu, protu ir kvailumu. Prieštaringi dalykai čia susipina ir tampa tokie natūralūs, kaip ir prieš akis iškylantys veikėjai. Kiekvieno paveikslas nutapytas vaizdingai, meistriškai parodomos visos emocijos stebina realumu. Ne veltui Stendalis padėjo pamatus realistiniam romanui, iš jo vėliau mokėsi netgi tokie meistrai kaip Fiodoras Dostojevskis ir Prustas.

Skaityti buvo sunku, retkarčiais „užstrigdavau“ kai kuriose vietose, bet malonumas garantuotas.