P.S.

Sonatos Paliulytės knygą „P. S.", jeigu ji bus gerai, tinkamai pareklamuota, be abejo, pirks ir skaitys. Visų pirma – senosios kartos lituanistės ir kita dvasingoji moterija, iš lietuvių literatūros tebelaukianti antrosios Salomėjos Nėries su mesianistine aureole atėjimo. Gal net konstatuos – atėjo. Kad mergaitei įtaką darė Kostas Kubilinskas bei „Genyje" ar „Lietuvos pionieriuje" spausdinta kitų vaikų kūryba, manau, pastebėti nesunku. „Viltis, užgrūdinta ugnies, – / Plaštakė, lekianti į šviesą, / Nutūps pavargus ant peties / Ir žvelgs į tavo veidą liesą" („Amžinybė", p. 25). Arba: „Atsibudus iškedensiu paklodes. / Ryto vėjas sapną palydės / Link išgainiotų vaikystės debesų – / Į tą šalį, kur kasnakt skubu" („Rainas rytas", p. 16). Labai daug analizuoti nėra prasmės. Cituoju ištisai: „Žmogus – ne žvakė – ne visuomet sudega. Tiesa, žvakę galima užpūsti. Žmogaus – ne. Jo degimas stiprėja nuo kiekvieno gūsio. Tuo žmogus panašesnis į laužą. Kartais žmogus panašus į liepsną be laužo. Jis dega, nors niekas neįmeta pliauskos. Ir niekam nerūpi, iš kur toji liepsna" („Degantis žmogus", p. 80). Panašius atradimus dera padaryti 7–10 klasėje. Kas įsitikinęs, kad tai ne grafomanija, tegu meta į mane akmenį. Mirsiu garbinga mirtimi – už tiesą. Kai rašytnamis savo ambicingą rubriką „Jauni ir talentingi" pakeis į „Jauni ir abejotino talento", aš sutiksiu dalyvauti to ciklo vakaruose. (Anksčiau pavadinimo būta nuosaikesnio – „Ateinantys". Nors labiausiai tiktų, žinoma, „Išėjusiems negrįžti" – ir mintis yra, ir nevulgaru.) S. Paliulytės knygos recenzijoje „Mėnuliu apkaišyta poezija" (www.bernardinai.lt.; Jėzau, galėjo pavadinti bent jau „Apkaišysiu žirgo galvą pinavijom" – G. K.) minėtoji recenzentė J. Lūžaitė akcentuoja: „šiemet tų debiutuojančių pirmomis knygomis poetų visai nemažai priderėjo... Derlius, taip sakant, neblogas [...], nemaža laisvė skirtingiems poetiniams skoniams". De gustibus non disputandum, bet čia jau abejočiau ne skoniu, o profesionalumu ir kompetencija arba vertinimo kriterijų skaidrumu. Galima rašinėti mėgėjiškas, draugus ir pažįstamus aukštinančias ir priešus bei konkurentus žeminančias recenzijas, bet pinigus tai skirstė ne žinutėmis už savo statytinius žvaigždukus balsuojantis plebsas, o garbi komisija, kuri negalėjo nematyti, jog abi knygos skiriasi viena nuo kitos kaip B. Sruogos „Milžino paunksmė" ir kažkoks Vytauto Didžiojo jubiliejaus konkursą laimėjęs makaroninis šlamštas. Mergaitė, savaime suprantama, nekalta – ją komisija išrinko. Savo eilėraščius skaito itin išraiškingai, gražiai; supranti, kad tai jai yra tikra, autentiška, meninės distancijos su savo tekstais ji neturi. Patiki jos naiviu nuoširdumu, grynuoliškumu, lyrine nekaltybe. Bet Vinco Mykolaičio-Putino įvaizdžiais rašanti mergina negali pretenduoti į šiuolaikinės poetinės kalbos elitą, net jeigu rašo apie mėnulius ir smukles, angelus ir meilės ražienas. „Geriausia šią knygą, matyt, skaityti prie puodelio arbatos, šokolado plytelės, lyjant lietui ar naktį šviečiant mėnuliui", – tikina romantiškai (=vartotojiškai?) nusiteikusi recenzentė panegirikos pabaigoje. Kaip tikra „Coffee and cigarettes" išpažinėja, savo ruožtu užbaigčiau: geriausia šią knygą skaityti šaltą rudens vakarą, sėdint tupykloje. Arba kiekvieną eilėraštį užsigeriant kuo nors prablaivinančiu ir užsikandant dešra. Mėnesienoje, po langu slampinėjant vampyrams. Aš irgi jau bėgsiu rašyti septintokiškų gėles ir drugelius, šuniukus ir kačiukus personifikuojančių eilėraščių – apsimoka.