P.S.

Sonatą Paliulytę skaitant eilėraščius pirmą kartą išgirdau gal prieš porą metų Literatūrinės sostinės žiemos metu Mokytojų namuose. Iš jaunų draugų būrio ji išsiskyrė ne tik sugebėjimu perskaityti tai, kas parašyta, bet ir poezija. Tie eilėraščiai buvo gana savitas kalbėjimas apie moterišką pasaulį. Vėliau dėmesį patraukė graži šios autorės publikacija „Literatūroje ir mene".
Smalsu buvo paimti į rankas gražiai apipavidalintą (dailininkė Giedra Mažrimienė, fotografas Irmantas Gelūnas) „Vagos" leidyklos išleistą S. Paliulytės pirmąją eilėraščių knygutę „P.S.". Šitas kiek mįslingas ar netgi dviprasmiškas „P.S." iš karto patraukia dėmesį, bet ne taip, kaip turėtų patraukti poezijos rinkinio pavadinimas. Dabar madinga knygas pavadinti kenotafais, placebais ar dar kokiais nors šifruotinais vardais, bet tai, ko gero, vieno sezono mada. O perskaitęs rinkinį S. Paliulytės madų vaikymusi neapkaltinsi. Greičiau – atvirkščiai. Tas nuoširdus, kartais dar su vaikiškom intonacijom kalbėjimas yra gana elegantiškas savo kelio ieškojimas.
Post scriptum – po to, kas jau parašyta. Nors parašyta, tiesą sakant, ne tiek daug. Paskutinis, prie rinkinio nelabai limpantis skyrelis irgi panašiai pavadintas: „Tiesiog P.S." Čia viskas savo vietoj. Bet įsitraukim į žaidimą. Kad ir dėl įdomaus knygelės pavadinimo sutapimo su autorės inicialais. O žaidimas šiam rinkiniui nėra visai svetimas dalykas. Pirmiausia dėl dviejų svarbiausių temų – vaikystės ir meilės. Tai yra pirmojo ir antrojo knygelės skyriaus temos. Jie taip ir vadinasi: „Vaikystės skalė" (skalė – kažkoks bespalvis žodis) ir „Virš meilės ražienų" (o čia ir taiklu, ir skambu). Trečiasis skyrius „Stingstantis rytojus" – šiek tiek pabiras. Ir pagaliau „uodegėlė" „Tiesiog P.S.", kurios galėjo ir nebūti.
Rinkinį pradeda eilėraštis „Apie laiką", kuriame galime rasti kone visas patraukliąsias S. Paliulytės poezijos savybes: keliais bruožais kuriamą vaizdą (dažnai su mėnuliu) – „Aukštai, tarp beržų, / šakom apkaišytas mėnulis", tarytum nereikšmingo buitinio daikto supoetinimą – „guliu ant naktų dėmėm / nutaškytų paklodžių" (paklodės – įvairiose eilėraščių situacijose pasitaikantis daiktas) ir pagaliau puikią eilėraščio pabaigą (su mėgstamais autorės žodžiais – vinis, kalimas):

Tylu, tiktai laikrodžio
kalvėj stuksena plaktukas,
į seną gyvenimą kaldamas
naują vinutę.

Skyriaus „Vaikystės skalė" eilėraščiai nėra, kaip mūsų poezijoje įprasta, tiesmuki vaikystės prisiminimai, buvusio laiko sureikšminimas ar vien nostalgiški jausmai. Autorė šią temą traktuoja savaip – jai vaikystė yra tai, kas išlikę ir iki šios dienos. Vaikystės laikas gali būti suprastas ir kaip negęstanti šviesa, nušviečianti tolimesnį žmogaus kelią. Eilėraščio „Vaikystės skalė" pabaigoje rašoma:

Dyla mėnulio rėžis.
Medžių šešėliai juda.
Mano vaikystės vėžės
Nunėrė į mišką gūdų.

Bet labiau norisi patikėti ne eilėraščio pabaiga, o pradžia – „vėžės nunėrė į mišką gūdų", bet šviesa liko:

Viskas man primena viską –
Mano vaikystės skalę.
Krištolo lašas tviska,
Pašviesdamas kelią.

Liko ne tik šviesa, bet ir sąmonėn įsirėžę daiktai, pastebėtos detalės, dalykai, kurie buvo, nutiko, egzistavo vaikystėje ir drauge tebėra šiandien. Gal nebe tavo, gal kitų vaikystėje.

Rytas vėją pučia
Pro pravertą langą.
Ašaros riedučiais
Nudarda palange –

tai eilutės iš vieno gražiausių rinkinio eilėraščių „Tetai Adelei". Perskaičius įstringa ir kito gero eilėraščio „Rainas rytas" pradžia: „Spokso katinas į mano rūbą. / Rainas žvilgsnis raštų vingiais skuba". Čia lyg vaikams, lyg vaikiškas, lyg apie vaikystę. Ir viskas kartu. Ne sykį „Vaikystės skalės" eilėraščiuose minimi vaikai – vaikai, kaip „pirmi žiemos drugeliai", už sienos žaidžianti „vieniša mergaitė" ar apskritai vaikas. Kalbėjimas ne vien apie savo, bet ir apie kitų vaikystę praplečia eilėraštį, daro jį universalesnį, ir kartu jauti, kad kalba žmogus, atsitraukęs, apmąstęs, kas buvo, bet jausmais vis tiek susijęs su buvusiu laiku. Tik autorė niekur nėra per daug atvira, moka vykusiai pasislėpti – kad ir už paprasčiausio, rodos, niekuo neišsiskiriančio daikto. Šis jos bruožas dar ryškesnis eilėraščiuose apie meilę, sudėtuose skyriuje „Virš meilės ražienų". Beje, šis pavadinimas puikus, atspindintis skyriuje spausdinamų eilėraščių nuotaiką.
„Meilės ražienų" eilėraščiai daugiau kalba ne apie pačią meilę, o apie nusivylimą, meilės nykimą, nebuvimą, dviejų žmonių santykių nedarną. Buvo, tarytum buvo, – sako eilėraščių žodžiai, rikiuodamiesi į krintančios tonacijos eilutes. Daiktiškas vaizdas įsirėžia žvilgsny ir atminty, išskirdamas detalę, kaip liudijimą buvusios šilumos: „Tie paveikslėliai ant sienų, / kuriuos dovanojome vienas kitam, atsimeni", „ir valgau spanguolę, aplipusią žeme", „Aš brauksiu dulkes po vieną / Nuo tavo plyšusių batų" ir taip toliau. Ir pagaliau vienas geriausių rinkinio eilėraščių „Jonalaukis", skirtas Mindaugui:

(…) į nugarą jam tylomis
žiūriu.

Megztinis pilkas, jo rankovė
yra,
ledinės adatos lietaus už kaklo
byra.
Sušalusios katės žingsniu
slenku –
gilyn į širdį megztiniu
senu.

Nudėvėtas, paprastas buitinis daiktas – senas, kadaise šildęs, o gal dar kiek ir tebešildantis pilkas megztinis tampa eilėraščio centru, svarbiausiu jausmo, nuotaikos raiškos elementu. S. Paliulytės eilėraščiuose daugeliu atvejų taip – abstraktesnės eilutės tarsi išnyksta, sudarydamos blankų foną, kad dar ryškiau išsiskirtų daiktiškasis akcentas.
Knygutės pabaigoje autorė paaiškina, kad rinkinin sudėti eilėraščiai yra sukurti 2000–2003 metais. Tačiau skaitant skyrių „Stingstantis rytojus" atrodo, kad daugelis čia sudėtų kūrinėlių yra iš ankstesnio laiko, jie lyg dar nesutvirtėjusia ranka parašyti. Gal tokį įspūdį sukelia vietomis šmėžuojantis nesuvaldytas jausmas, besireiškiantis drastišku vaizdu. Porą kartų minimas lavonas („Ir atvirom žaizdom nusėtas / Skeletas katino, smėlėtas"), eilėraščiai „Judas", „Suvokimo aiškumas" yra arčiau gąsdinančios šiuolaikinės žiniasklaidos. Yra šiame skyriuje ir keletas labai gerų eilėraščių, tai – „Stingstantis rytojus", „Žiemop", „Pavargo moteris", „Šalta", o ypač „Keturios epitafijos", keturi trumpi eilėraštukai, skirti V. van Goghui. „Epitafijoms" būdinga koncentruota mintis ir jos raiška per spalvą bei didžiojo tapytojo biografijos lakoniškas užuominas. Su „Keturiom epitafijom" poezijos rinkinys ir baigiasi. Viso kito galėjo ir nebūti, išskyrus, žinoma, autorės žodį apie save.
P.S.
S. Paliulytei per Poetinį Druskininkų rudenį už šį rinkinį – poetinį debiutą – įteikta premija. Nuoširdžiai, nors ir pavėluotai, sveikinu! Malonu, kad tie, kurie vertina, pastebėjo šią gražią knygutę, „pirmąją po šimts pypkių", kaip sako pati autorė. Tebūnie ir antroji ne prastesnė.