Prie kelio. Tinė

Pagrindiniai veikėjai: moterys, našlės, mergaitės, nuotakos, jų vyrai, draugai, giminaičiai. Romane "Prie kelio" parodyta subrendusi moteris nelaimingoje santuokoje. Ji suvokia, kad vaikų nėra ir jų niekada nebus, o jos vyras jai neištikimas.

H. Bangas rišliai, paprastai, per daug nesigilindamas į jausmus, be jokių paslėptų užuolankų pasakoja apie tai ką patyrė jo senelės išgyvenusios išdavystes. Ypač jautriai jis papasakoja apie savo motiną, kuri romane tarsi užmaskuota taip, kad būtų sunkoka surasti sąsajas su tikro gyvenimo įvykiais. Motina buvo didžiausia rašytojo talento gerbėja ir ne veltui, nes jis vis aprašydavo kokį nors jos gyvenimo momentą ir pasidalindavo su ja  perskaitydamas tekstą. Vaikas mylintis motiną negali būti blogas ir tie kas labai smerkė H. Bangą buvo neteisūs jį nuteisę. (Šis sakinys skirtas tiems, kas įdėmiai skaitys H. Bango biografiją).

Ko moko "Prie kelio"? Santūrumo, mąstymo kaip reikia egtis - nepratrūkti, susiturėti, neparodyti agresijos. Jei ištinka blogis, rašytojas siūlo jį nugalėti romumu ir išmintim. Romanas "Prie kelio" sudarytas daugiausia iš biografinių rašytojo motinos gyvenimo akimirkų. Bendrai visi veikėjai čia per daug gerų manierų: neišsišokantys, nerodo pagiežos, linkę slėpti gilias nuoskaudas, nepasakoja apie juos įskaudinusius žmones. Vaizduojamos moterys niekada neatskleidžia savo nusivylimo aplinka. Jos išmokusios tam tikrų pamokų - gudrumo ir kantrumo, juk viskas kada nors baigsis...

Romane "Tinė" - jaunos moters psichologinis portretas būdingas Danijos kultūrai, kur moterys yra itin santūrios ir dievobaimingos. Bendrai H. Bangas laikomas moterų aprašinėjimo meistru. Nors ir liko nevedęs, moterys jo gyvenime visada užėmė ypatingą vietą, tikriausiai iš pagarbos savo motinai, senelėms ir tetoms.

Romane "Tinė" - Danijos - Prūsijos 1864 m. karo fone dramatiška giminės istorija. Rašytojas įsikūnijęs į pagrindinę veikėją piešia savo paauglystės vaizdus Danijos saloje. Tinė dar labai jauna, bet jos likimas tarsi nulemtas. Ji auga, bręsta matydama, kaip jos laimė pamažu dingsta, ir lyg per prievartą ji įtraukiama į karą, įsukama į nelaimes. Karas, kaip visi karai, beprasmis, žlugdantis, beviltiškas. Tinė per daug išgyvena, jai per sunki našta visa tai išjausti, sergėti drauges, slaugyti karius, būti šalia merdinčio tėvo. Nors romanas skirtas H. Bango motinai atminti, H. Bangas tarsi rašo apie save. Jo motina romane iškyla kaip siekiamybė, tolima, bet labai tvirta, kokia ir buvo gyvenime. Ir visą laiką Tinę apima siaubinga baimė atsiskirti nuo mamos.

Tinė liktų nesuprasta šių dienų jaunimo, nes ji neturi jokių pramogų, vien nepakeičiamas pareigas, privalo dirbti sunkų fizinį darbą. Ji mato pasaulį pilkomis spalvomis: kariai išeina ir nesugrįžta, miršta jos slaugomas tėvas. Tinė - gera draugė, stropi moksleivė, gieda bažnyčioje, atrodo ko daugiau reiktų, bet ji turi ir jausmus, nori būti reikalinga. Kartais ji tikrai per daug jausminga, staiga romantiškai įsimyli pastorių, bet trumpam, platoniškai, taip, kad niekas nepastebėtų. Vėlesnė jos meilė kareiviui praeina su jo baisia mirtimi. Ji pasimetusi, kaip jai reiks gyventi toliau, tačiau labai pareigingai atlieka savo kasdieninius darbus, stengiasi pamiršti praeitį.

Dirbdama nuo ryto iki vakaro suvokia, kad niekada taip nieko ir nemylėjo, ir nesugebėjo nieko pamilti. Tačiau jos romantinis jausmų polėkis girininkui Bergui aplink ją viską greitai pakeičia. Bergas į tyrus jausmus atsako, tačiau jis vedęs, ir tai reiškia Tinės motinos pasmerkimą. Praradęs žmoną ir vaikus, Bergas vis dar jų ilgisi. Prisirišęs prie jau neegzistuojančios praeities, jos nepaleidžia, todėl negali mylėti Tinės. Sužeistas Bergas šaukiasi savo mirusios žmonos Marijos, ir Tinei klūpančiai šalia jo, tai sukelia itin didelį skausmą. Tinė išeina iš gyvenimo, po savęs palikdama daugybę neišpręstų problemų. Jos motinos skausmas atrodo beribis. Labai sunkiai suvokiamas aplinkiniams, kai ji prakeikia visus kas nuskriaudė jos dukrą.

H. Bangas dar vadinamas kančios rašytoju, autorium giliai suvokusiu kančios prasmę ir gilumą. H. Bangas rašo labai santūriai, tvirtai, vyriškai, per daug neatskleisdamas veikėjų jausmų, tačiau skaitytojas ilgam lieka sukrėstas, susimąstęs...