Prancūzaitė

Prancūziško stiliaus knyga apie žavią prancūzę. Geriau ir neįvardysi. Tai savaitgalio knyga moterims, kurioms pabodo rutina, tie patys veidai, jausmai, veiksmai. Mėgstu tokio stiliaus knygas, kai man liūdna, kai noriu pasijusti moteriška su visais savo įgeidžiais ir kaprizais.

Nors, verta pasakyti, knygą ne itin lengva skaityti. Sakiniai labai trumpi ir konkretūs, kartais tarpusavyje nesusiję, todėl tenka minties ieškoti kitoje pastraipoje. Kita vertus, tokia „meniška betvarkė“ neįpareigoja, nebūtina „gaudyti“ prasmės ar sekti veikėjų gyvenimo peripetijas. O tie gyvenimai (kitaip sakant, knygos siužetas) neįspūdingi, ten taip pat vyrauja „prancūziška“ rutina. Kai susipažįsti su veikėjais, tai jų įpročiai tampa tavo įpročiais. Norisi daryti taip, kaip žavioji „mažylė“ daro.

Knyga labai laisvo stiliaus, tiesiog du veikėjai, žavus viengungis vyras, žurnalistas, laisvalaikiu bandantis rašyti savo knygą ar kurti scenarijus filmams, susipažįsta su patrauklia kaimyne, gyvenančia dviem aukštais aukščiau. Jų santykiai labai fatališki, jie mėgsta vienas kitą, bet tuo pačiu ir vengia, jie galvoja apie vienas kitą, bet išdidumas neleidžia pranešti prieš išvykstant. Tokios ir panašios „dilemos“ vyrauja visoje knygoje. Galų gale, nepastebimai knygos pabaigoje dvi nepriklausomos asmenybės išsiruošia į ilgą kelionę, ima kalbėti apie vaikus, susipažįsta su tėvais. Taigi atrodo, istorija - kaip ir daugelis kitų. Bet ši knyga visgi įstrigo atmintin, kažkuo sužavėjo. Mane ypač sudomino prancūzės literatūrinis portretas. Ji koketė, paslaptinga, graži, bet neišpuikusi, rūko ir vis prižada sau mesti nuo rytojaus, mėgsta lašišos paštetą ir geria tik gerą vyną. Negali apsieiti be parodų ir suknelių, mėgsta romantiškus pasisėdėjimus prie židinio. Niekada neišklauso autoatsakiklio, domisi knygomis ir šešto dešimtmečio filmais. Tokios mažos smulkmenos kaip tik ir charakterizuoja veikėją, suteikia jai tos neapčiuopiamos karmos. Ir, jei kas paklaustų manęs tos žaviosios prancūzės vardo, profesijos ar tikslaus amžiaus - atsakyti negalėčiau. Autorius sugebėjo pateikti charakteringą veikėjos paveikslą be taip svarbių detalių. O tai taip pat prancūziška...

Na, ir paskutinis pastebėjimas: knyga gali sugadinti nuotaiką labai konkretiems, tiksliems žmonėms. Tai daugiau minčių lietus, neįpareigojantis nei mėgti, nei nekęsti knygos.