Prancūzaitė

"Prancūzaitė"- tai valiūkiška meilės istorija su tragiška pabaiga.

Ji - jauna, savimi pasitikinti, valiūkiška mergaičiukė, negalinti nustygti vienoje vietoje; jis - dešimčia metų už ją vyresnis santūrus žurnalistas, vertinantis ramybę. Skaitant šią knygą, ne vieną kartą teks įsitikinti, kad priešingybės traukia viena kitą.

Mažylė - pagrindinė įkvėpėja, skatinanti jaunąjį autorių rašyti, kurti. Ji - idealių formų mergina, kaskart primenanti kokia šauni esanti. Savo sudėjimu, riesta nosyte ir mažomis, bet patraukliomis krūtimis galinti patraukti bet kurį vyrą, pasirenka daug už save vyresnį ir kuria intrigą viso skaitymo metu.

Mergina, niekada nemačiusi filmo "Panieka", sugeba suvilioti šio filmo asą.

Laiminga meilė, besaikis lengvabūdiškumas ir tikra meilė - pagrindiniai veiksniai, lydintys viso romano veiksmą.

Tragiška ir netikėta pabaiga suintriguoja skaitytoją ir priverčia dar stipriau suspausti knygą savo rankose. Nors pabaiga ir netikėta, iš dalies suvaržanti visą veiksmą, paskutinis sakinys: "Dangus man atrodė mažytis" nuplukdo į naują skaitytojo įsivaizdavimų pasaulį.

Tai stilinga ir šiuolaikiška istorija, parodanti tikrąjį stiprios ir aistringos meilės veidą. Nors visame romane nėra nei vienos atviros meiles scenos, autorius puikiai sugeba parodyti kokia ji stipri.

"...Prancūzaitės kūne nekrusteli nė vienas raumuo. Tos, kuri niekada nepailsdavo. Aš kalbinu ją net nenutuokdamas, ar ji mane girdi. Garsiai skaitau knygas, kurias ji mėgo" - tai geriausiai įrodo tikros meilės buvimą.

Nors autoriaus raiška vietomis sukelia šypseną savo perdėtu naivumu ir spalvų stoka, "Prancūzaitė" mane išmokė suprasti pačią savoką "tyra meilė"...