Posūkyje - neišlėk

Dieną prieš šiai knygai mistiškai atsirandant namuose, žiniasklaidoje teko perskaityti interviu su autore. Geriau nereikėjo — pakvipo noru sukelti skandalą. Tokios temos gimtojoje žemelėje vis dar šokiruojančios: kraujomaiša, neištikimybė, vėžys. Knygą iškart nurašiau, tačiau radusi namuose pasiryžau lengvam priešnaktiniam skaitalui — vis dėlto plona, neskoningu viršeliu (kuriam „pozavo pati autorė“).

Ir, tiesą sakant, buvau maloniai nustebinta — temos, taip išskalambytos laikraščiuose, užima mažąją kūrinio dalį, ten jų — tik užuominos. Knygos žanras — novelių romanas. Tris savarankiškus kūrinius vienijanti grandis —  ta pati herojė, nors kai kur autorė kalba pirmuoju, kai kur — trečiuoju asmeniu. Pirmoji novelė parašyta 1985-aisiais metais, kitos nedatuojamos. Iš autorės interviu sužinome, jog paskutinė parašyta visai neseniai, jai susirgus vėžiu.

Pirmosios novelės „Paguodos telefonas“ herojė Virginija Žolytė — moteris, ieškanti savo gyvenimo „esminės linijos“, svajojanti parašyti knygą ir kovojanti su gniuždančia buitimi. Matome nelaimingą besiblaškančią moterį, besisukančią tarp puodų, mažo vaiko ir paguodos telefono, net „kažkas kitame laido gale“ jos nesupranta, šie pokalbiai — juokingai graudus nesusikalbėjimo pavyzdys.

Tai išmoninga santykio Moteris - Kūryba - Buitis iliustracija.

Jei jau žaidžiame šį žaidimą, antroji novelė tuomet galėtų vadintis Moteris - Avantiūra - Karjera. Tarp eilučių atpažįstame tą pačią moterį, galbūt kitame kūne, galbūt kitame gyvenime, tačiau panašios pasaulėžiūros. Autorė ir neslėpė, kad herojės prototipas visose novelėse yra ji pati. Čia matome karjeros siekiančią žurnalistę, jai nežinant įtrauktą į eksperimentą, panašų į realybės šou, kurio dalyviai ne visada numano tikrąjį laidos tikslą (juos apkvailinti, žinoma). Herojė kitokia nei „Paguodos telefone“, tačiau skiriasi tik tuo, jog pirmojoje novelėje yra prispausta tarybinės realybės, o antrojoje lengviau atsikvepia nutolus nuo tos „realybės“ atstumu ir laiku - eksperimentas vyksta Estijoje. „Labiausiai džiaugiuosi, kai redakcija siunčia mane į komandiruotę į Taliną. Esu estė iš pašaukimo.“

Trečioji novelė „Fokusininkai“ šiek tiek kvepia ivanauskaitiška mistika, pasakojimas čia mažiau realistiškas. Vėl ta pati moteris, vėl noras parašyti knygą, tik šįkart ji ryžtingesnė kovodama su viskuo, kas tam trukdo - vyru, vaikais, buitimi. Jos knyga apie senatvę. Ši novelė - tarsi įžanga į paskutinę, kurioje herojė - vėžio ligonė. „Fokusininkuose“  susiduriame su apmąstymais apie sveiką ir ligotą kūną, moters senėjimą.

Paskutinė novelė  „Posūkyje - neišlėk“ prasideda nuo vaizdelio onkologinės ligoninės palatoje. Toliau driekiasi visas herojės gyvenimas nuo „didžiausio“ paauglystės įvykio - „pirmojo karto“ su tėvu. Tai nešokiruoja, tai tiesiog  neįtikina.

Toliau - ganėtinai pilkas, moteriškas gyvenimas, persmelktas nuoboduliu, apatija. „Gyvenu ramiai, nes man nieko nereikia mylėti, todėl visai neskauda, kad ir ką jis sumanytų- prieš mano valią perstatyti baldus ar gerti alaus bare iki vidurnakčio“. Išties, galbūt čia ir yra labiausiai slegianti knygos dalis - susitinkame su motina, visiškai abejinga savo vaikui. Apmąstymai slogūs, ištęsti iki begalybės. Jei autorės tikslas tebuvo perteikti šią savo būseną, jai pavyko.

Toliau - vėžys. Tiesa, įvilktas į sulietuvintą Bridžitos Džouns rūbą, kurio karkasas - santykis Moteris - Dėmesys- Liga.

Sunku skaityti šią novelę žinant, kad liga nėra išgalvota, o tik perkelta iš autorės gyvenimo. Ne, herojė nesiskundžia  tokia lemtimi, tačiau tarp eilučių plūsta gaili saviironija, kuri atstumia. Gal tuo knyga ir šokiruoja - tikiesi išpažinties, o atsitrenki į ironijos ir dirbtinio susitaikymo kaukę.

„Kol jis mane pjaustė, badė, kišo į aną vietą šaltus ginekologinius šaukštus ir išrašinėjo sojos tabletes nuo staiga prasidėsiančio klimakso.

Tik išeisiu iš ligoninės - ir klimaksinė boba.“

Tada ir pagalvoji, jog šis kūrinys gimė būtent iš nenoro susitaikyti, nenoro pripažinti. Herojė atsisveikina sakiniu „Prie karsto kalbų sakyti nebūtina - galiu pradėti kikenti.“

Knyga turbūt skirta nusivylusiems lietuviška proza (mano atvejis), nusivylusioms rutina ir buitimi (jog suprastų, kad yra ne vienos), nesuprantamtiems savo moterų (atviraujanti herojė čia - itin paplitęs moters tipas).

Knygą skaityti verta, o net jei jums pasirodys, jog ne - tai užima tik valandą su trupučiu.