Posūkyje - neišlėk

Posūkyje – neišlėk! Taip norėtųsi pasakyti knygos autorei. Visą gyvenimą lėtai plaukdama pasroviui, susirgusi vėžiu, įgijo naujų jėgų. Dabar ir lekia be jokių greičio apribojimų. Posūkiuose tokiais atvejais labai pavojinga.

Knygą skaitai kaip autorės autobiografiją. Sunku atskirti, kas tiesa, o kas tik pramanai. Nors novelė „Fokusininkai“ mažiausiai panaši į tikrą – jaunystę siurbia tik fantastiniuose filmuose.

Taigi. Knygą perskaitysi greit – plonutė ji. Ir pasijausi lyg pusę gyvenimo drauge su ta Urbonaite praleidęs. Viskas kaip ant delno – visi jos sielos užkaboriai. Aišku, jeigu rimtai imi į galvą, ką ji rašo. Depresijos ir nepilnavertiškumo kankinama moteris, realybės šou... Įprastas paprastos moters gyvenimas. Tik, aišku, ne kiekvienas tose „realybės dramose“ ryžtamės dalyvauti. Jau geriau ramiai, šiltai pasėdėsim prie televizoriaus, tik kartais pagalvodami „O kad man taip...“, „O kad AŠ ten būčiau..“. Niekinam ir liaupsinam tuos, kuriuos per dėžę matom.

Bet čia jau visai ne apie knygą. Ten gi buvo laikraštinis realybės šou. Arba aš eilinį kartą kažką ne taip supratau...

Jei kalbant apie šią knygą nepaminėsi ketvirtosios, ilgiausios, novelės, tituliniu pavadinimu „Posūkyje – neišlėk“, tai net neverta pradėti kalbos. O apie šį kūrinėlį buvo kalbama daug. Vien dėl paliestos kraujomaišos temos. Kažkas naujo, kažkas baisaus... Tai aišku, kad nauja, jei tavęs nepasiekia skandalingi Lietuvos kaimo pasiekimai arba, kas jau būtų gėda ir pačiam elitui, jeigu neskaitei J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovės“. Nežinau, tiesa tai ar ne, nežiūrėjau tų visų laidų, kuriose Audronė Urbonaitė kalbėjo. Ką ten, nė vienos nemačiau.

Nors gal ir vertėjo. Būtų įdomu perskaičius knygą sužinoti, kas tikra, kas ne. Bet jeigu tai – tikras gyvenimas, tai manau, jog apie tokią klientę svajoja kiekvienas psichoterapiautas. Vien tas pirmasis seksas su tėvu, nemokėjimas elgtis su vaiku, liguistas tikslo siekimas...

Kad ir kaip ten bebūtų, Urbonaitė – stipri moteris. Rašė knygą, galbūt ir nesitikėdama liaupsių, bet tikrai žinodama, kad jos kūrinys sulauks atgarsio. Be to, būdama žurnalistė, turėtų gan neblogai žinoti mūsų, lietuvių, nuomonę vienu ar kitu klausimu. Bet galėjo dar prie pavadinimo šauktuką pridėti, kaip „Mulen Ružo“ originaliam pavadinime. Tai suteiktų jai dar daugiau jėgos.

Įgyvendinti svajonę visada nuostabu. Kai ta svajonė niekam nekenkia. Ir aš norėčiau parašyti knygą. Tikiuosi, manąją nelabai keiks...