Posūkyje - neišlėk

Manau, kad jei sugalvočiau parašyti romaną, tai nepriklausomai nuo to, ar jis pasisektų, ar nepasisektų, kritikai raukytųsi ir sakytų: „Ko norėti, čia juk filosofės romanas”. Profesija palieka pėdsaką. Kai Audronė Urbonaitė parašė knygą „Posūkyje – neišlėk”, visiems irgi tapo aišku, kad tai – žurnalistės romanas. Juo labiau kad autorė niekaip nebandė šito nuslėpti. Profesinis gyvenimo įdirbis ženklino ne tik autorės rašymo stilių (trumpi sakiniai, greitas rašymo tempas), bet ir turinį. Romane atsiranda veikėjų, kurių prototipus nesunku atpažinti. Tai ir Lena Lolišvili, ir Žlobine aplankyta Viktoro Uspaskicho žmona – buvę žurnalistės reportažų herojai. Autorė nebando keisti jų vardų, kaip nors užmaskuoti. Gyvenimo faktologija patiekiama skaitytojui tiesiai ant stalo. Autorė neseka rašytoju Sigitu Parulskiu, kuris ant savo romano „Trys sekundės dangaus” ketvirto viršelio įspėjo skaitytoją: „Nepainiokite manęs su mano knygų herojais”. Kaip tik atvirkščiai – ant to paties ketvirto viršelio ji pažeria intymių trupinių. Ji įspėja, kad aprašyta knygoje liga ir yra jos tikroji liga, kurios ji niekam už nieką neatiduotų. Naratorę tampa sunku atskirti nuo autorės. Distancija pavojingai sumažėja. Galima sunerimti: ar apskritai tai romanas, jei autorės nuo pasakotojos nebeskiria minimali būtina kūrybinės vaizduotės properša. Provokuojamai erotiška autorės nuotrauka puikuojasi ant pirmo viršelio. Tai nėra vien šio romano bruožas. Pamažu šiuolaikinės lietuvių rašytojos išsilaisvina iš Žemaitės suformuoto „rašytojos su skarele” įvaizdžio. Sakyčiau, kad gana erotiškai atrodo ir Lauros Sintijos Černiauskaitės lūpos, reprodukuojamos ant jos naujos knygos „Artumo jausmas” pirmo viršelio. Tačiau Černiauskaitės knygoje jau pirmosios novelės veikėja nuo autorės ima tolti kosminiu greičiu, kai tik pradeda kalbėtis su mirusiaisiais arba sėdėdama šiek tiek pakyla virš kėdės. O Virginija Žolytė Urbonaitės romane yra rupiai reali šio grubaus pasaulio herojė. Ji nemoka mirusiųjų kalbos. Jos tokia mentalinė struktūra, kad ji niekada net nenorėtų jos mokytis. Čia ir dabar esančio pasaulio nyki realybė yra ir jos įkvėpimo šaltinis, ir jos uždirbama duona, ir pragaištis. Būtent iš šios realybės nykumo ji bando išsivaduoti. Būdama kiek agresyvi ir profesiškai įsitvirtinusi žurnalistė, ji į save nukreiptu veidrodiniu žvilgsniu suvokia šio savo užsiėmimo juodąją potekstę. Ji nelaukia skaitytojo pritarimo. Ji vargiai gali pati sau pritarti. Sėdėdama aptriušusiame buvusios žinomo politinio veikėjo žmonos bute, ji mintimis tarsi įspėja savo būsimą auką, kol dar laikas ją vyti lauk: „Ji nuoširdi, todėl neveja. Ji tiki, kad aš moteris, suprantu jos skausmą. Aš ne moteris. Aš žurnalistė”. Toliau mintyse ji ciniškai tyčiojasi iš visų aprašytų moterų – kvailų savo naivumo aukų. Tačiau vidinį monologą baigia mintimi: „Dievas seniai turėjo mane nubausti”. Ši frazė sutaiko su autore, kaip žurnaliste. Skaitant Urbonaitės žurnalistinį reportažą „Lietuvos ryte”, buvo galima pamatuotai piktintis. Įsibrovimas į niekuo dėtos ir liūdnos, vyro iš savo gyvenimo ir taip išstumtos moters pasaulį pažeidžia tam tikras nedeklaruojamas moralės normas. Nekalbant apie galimą moterišką solidarumą. Bet kaip kitaip žurnalistė pateisins savo profesiją, jei ji neieškos slidžių temų, nepersekios ir neprovokuos savo aukų? Kiek galima manipuliacija kitu žmogumi, jei jis per naivumą ar iš gūdžios vienatvės nesuvokia, į ką yra traukiamas? Ar pačioje žurnalisto profesijoje neslypi potencialus imanentinis manipuliacijos užtaisas?

Urbonaitės pasakotoja balansuoja tarp dviejų emocinių polių. Viena vertus, ji kartais ciniška („Nelok, o dirbk – aš sumokėsiu”. Mažos storulio akutės sublizga: prabilau jo kalba), provokuojamai moteriška (persmelkia vyrus jų vyriškumą vertinančiu ir kartu orumą naikinančiu erotiniu žvilgsniu: „Dar nesu sutikusi nė vieno, kuris nemanytų, kad jo geisti – verta. Nes jie – nepasiekiamos vertybės“), kita vertus, ji negailestinga sau („Esu tokia negraži, kad galėčiau pozuoti šlykščiausiems Salvadoro Dali paveikslams“) ir gana nuoširdi („Mano akyse atsispindi, kad gyventi vienai moteriai – itin bloga“). Šiaip ar taip, romano veiksmas, išskleistas per pasakotojos sąmonę ir savimonę, nevyksta vienoje plokštumoje. Apie tokias moteris sakoma, kad jos nenuspėjamos, galbūt šiek tiek nepakaltinamos, nes niekada nežinai, kokios iš jų sulauksi reakcijos: nuoširdumo ar ciniško kirčio. Vyrams turėtų būti baugu. Kai kurie jų pasprunka (tėvas, pirmas vyras, gydytojas), kai kurie priima iššūkį (antras vyras, meilužis Djuvilyje). „Žurnalistės – seksualios moterys“, – dar sykį konstatuoja savo profesinės priklausomybės ypatumus pasakotoja. Ir čia pat priduria: „Protingiau būtų pratintis atprasti nuo šios nedovanotinos ydos“. Nuo ydų neatprantama. Iš jų išaugama. Bet pasakotoja pasiryžusi nepasiduoti. „Nė dienos, nė minutės – neerotinio požiūrio į pasaulį“, – toks galėtų būtų jos iššūkis ją smelkiančiai ligai. Kita vertus, ji čia pat prisipažįsta, kad patirtų ekstazę, jei galėtų savo karščiuojantį skruostą priglausti prie gydytojo vėsios elastingos odos ar kurios kitos neseksualios vietos. Priglausti ir prisiglausti. Matyt, tam, kad pasitikrintų, jog yra dar tikra ir gyva. Erotika savo prigimtim neigia mirtį.

Romanus būtų galima klasifikuoti įvairiai, priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus: į epinius, istorinius, filosofinius, „sąmonės srauto“, psichologinius, modernius, postmodernius, fakto, žurnalistinius, novelių ar net esė romanus... Šiuo metu Lietuvoje atsiranda ir moterų romanų – patirties romanų, kurie balansuoja ant fakto romanų ir sąmonės srauto ribos. Tai gali būt vienas iš postmoderno epochos bruožų. Postmodernizmas apverčia centro ir periferijos santykį, panaikina susiklosčiusias vertinimo hierarchijas. Marginalijos, atskirybės, detalės įgyja savarankišką vertę. Pasikeičia įprasta binarinės opozicijos „vyras–moteris“ priešprieša. Joje paprastai kairysis priešpriešos segmentas buvo laikomas pranašesnis už dešinįjį, t.y. vyras pranašesnis už moterį. Mažieji moterų patirties romanai rašomi iš priešingos, apverstos binarinės opozicijos „moteris–vyras“ perspektyvos. Todėl dažną skaitytoją trikdo. Tai neįprasta.

A. Urbonaitė nėra vienintelė šiuolaikinė rašytoja, rašanti mažuosius patirties romanus. Zitos Čepaitės romano „Neapšviestas kelio ruožas“ nesinori vadinti mažuoju dėl jo gana solidžios apimties. Didžiąją šio romano dalį sudaro žurnalistiškai tiksliai pateikti ir niekaip subjektyviau neinterpretuojami moterų, panorėjusių su autore kalbėtis Panevėžio moterų kalėjime, likimų aprašymai. Jeigu nebūtų gana nuoširdžiai ir intymiai naratorės papasakotos savos meilės istorijos, supintos su faktologine medžiaga, šį tekstą būtų sunku skaityti. Prieš knygos pabaigą stengiesi kuo skubriau perskaityti tarpusavyje mažai besisiejančius moterų likimus, kad sužinotum, kaip pasibaigs nuosekliai išskleista laimingai nelaimingos meilės istorija. Patraukia pasakotojos gebėjimas kelti abstrakčias problemas ir brandus žvilgsnis į visa, kas jai atsitinka.

Ugnės Barauskaitės tekstai įdomūs jaunajai kartai. Jie impresionistiniai: juose dar mažai stipriau išgyvento skausmo ar gyvenimo patirties. A. Urbonaitės romane atvirkščiai – pasakotoją stumia pirmyn jos neišsipildžiusio gyvenimo nuojauta. „Ar tai ir yra gyvenimas?“ – nuolatos retoriškai klausia pasakotoja. Ši nesuvokta prasmė spurda tarsi žuvis po ledu, negalėdama prasimušti, bet vis siųsdama tolimus ženklus. Akivaizdu, kad tų ženklų niekas nepagaus. Romane slypi cinizmu maskuojama nepatetiška realybės tragika. Gal todėl jis ir yra skaitomas. Autorė geba išreikšti visą socialinį žmogaus gyvenimo nereikšmingumą dviem sakiniais. Prisimena kolegą: "Vieną dieną jį parmuša pradedančioji vairuotoja perėjoje prie redakcijos. Niekas niekada net neprisimena jėga kunkuliuojančių Ramoškos sakinių“.

Undinės Radzevičiūtės knyga „Strekaza“ – itin sustyguotas ir subtilus tekstas, nepaisant gana keisto knygos pristatymo ketvirtajame jos viršelyje. Parašytas atsargiai. Intravertiškas. Pasakotojos pasaulis uždaras, atsitraukiantis ir išslystantis. Kartu kažkur išnyksta ir teksto autorė. Dažnai skaitytojai nebegali prisiminti autorės pavardės. Prisimena įstringantį knygos pavadinimą. Šiuo aspektu A. Urbonaitės sukurta pasakotoja eina priešinga kryptimi. Ji – save švaistanti ir socialiai šiek tiek skandalinga. Panaši į autorę, kurią taip paviliojo piaras. Gyvenimą, kaip ir autorė, patiria lyg nuolatinį eksperimentą (meta save į ugnį, dega ir sužino, ką reiškia būtent šitaip, o ne kitaip degti). Viduramžiais tokia moteris būtų sulaukusi laužo liepsnos. Mūsų visuomenė liberali – čia tik paskelbiama, kad ji pavojinga. Tačiau, ko gero, ji tik vis dar vaikiškai paikioja.

A. Urbonaitės knygą labiausiai maga priskirti prie šiuolaikinio prancūzų autoriaus Frederico Beigbedero mokyklos. Kai parašiau šį tekstą, sužinojau, kad Urbonaitės ir Beigbedero romanų paralelių įžvelgė ir Dalia Zabielaitė recenzijoje „Maištingasis vartotojiškos egzistencijos balsas“ („Knygų aidai“, 2005, Nr.4). Urbonaitės ir Beigbedero tekstus suartina ne tik numanomas pasakotojų strimgalviais besiritantis gyvenimo tempas. Suartina trumpa sakinio ir mintijimo struktūra, panaši erotinė drąsa. Suartina tam tikras panašus socialinis patyrimas, iššūkių pomėgis ir sąmoningas maištavimas. Fredericas Beigbederas – visuomenės gyvenimo apžvalgininkas, buvęs reklamos agentas. Pamenu, kai jis viešėjo Lietuvoje, žurnalistams pasakė, kad jo romanų pasakotojas ir yra jis pats – Fredericas Beigbederas. Autorius ir pasakotojas tampa vienu rašymo eksperimentu. Rašymas tampa iššūkiu (po romano „14.99 euro“, demaskuojančio vidines reklamos pasaulio pinkles, Beigbederas buvo atleistas iš darbo). A. Urbonaitės pasakotoja romano pabaigoje svarsto, kaip jai reiks mokėti už eksperimentą: „Man, o ne mano herojei, priskirs miegojimą su tėvu. Vaikų tvirkinimą. Išskydusius moralinius kriterijus. Žurnalistinį pasileidimą. Jeigu pro duris neišspirs vyras, gal nors šefas išmestų iš darbo. Bet jie abu – tikri gyvatės – turi per daug košės galvoje, kad pasiduotų numirėlės provokacijoms“. Provokacija nebūtų provokacija, jei iš viso jai niekas nepasiduotų. Manyčiau, autorė negali nusivilti – į jos iššūkį sureaguota.