Pornomūza

Kodėl nenusižudo Tomas A. Rudokas?

Šviežiena. Ne nekalta jaunutė mergaitė, nekantriai ir baimingai laukianti „pirmojo karto“, o ištvirkusi trūksmingai alsuojanti nimfomanė. Bene pirmasis lietuviškas „hardcore“ pornoromanas, savo atvirumu, brutalumu ir tiesmukumu stipriai lenkiantis visus gaveliškus „pokerius“ ir moteriškus „playboy“ stiliaus meilės romaniūkščius.

Šio pusiau autobiografinio veikalo ir darkalo siužetas – paprastas, skanus ir stiprus lyg skystis burnai skalauti už 2,79: „zekas“ grįžta iš „zonos“, iš visų jėgų linksminasi – geria ir dulkinasi, tačiau netrukus (didžiai savo nuostabai!) suvokia: gyvenimas laisvėje toks pats kaip ir sėdint už grotų! Mūsų laikų herojus (kalbu be ironijos ar patoso) pasibaisėja savo niekinga rezignacija, ima desperatiškai muistytis ir išsidirbinėti, bet galų gale su viskuo susitaiko (ką čia pamaištausi, kai visi aplinkui tuščiaviduriai ir bestuburiai, be protesto, be idėjų, be dvasios – lyg plastikinės žuvelės akvariume) ir piktdžiugiškai paskelbia DIDŽIĄJĄ VISŲ LAIKŲ IR VISŲ ŽMONIŲ GYVENIMO FORMULĘ: „PISU, VADINASI, ESU!“ Taip ir reikia tiems visiems niekingiems žmogeliūkščiams, pasiklydusiems aklinuose dievoieškos labirintuose, tiems bandantiems praregėti prigimtiniams akliams, savo akis mazgojantiems tariamos gyvenimo prasmės pamuilėmis!

Romanas – absoliučiai beletristinis ir bulvarinis, tad visas kitas „kritines“ įžvalgas paliksiu ramybėj kaip šviežios dvėsenos šakalų – geltonosios spaudos žurnaliūgų – grobį. Tegul kramsnoja ir po gyslelę tampo liūdnus T. A. Rudoko biografijos faktus, gretindami juos su ne ką giedresnėmis šio romano siužeto linijomis. Tegul... Man svarbus tik vienintelis klausimas: kodėl T. A. Rudokas, gana neprastas poetas, kadaise išleidęs bent tris puikius eilėraščių rinkinius, rašo banalią „popsuchą“ ir brutalią „pornuchą“? Ilgai mąsčiau ir susigalvojau aibę kvailų hipotezių, kol po ranka pakliuvo Thomo Chattertono (1752–1770) poezijos knygutė su trumpa autoriaus biografijos apžvalga. Jopštvaidrylia, juk abu šie poetukai, kuriuos skiria beveik ketvirtis mileniumo, be galo panašūs! Th. Chattertonas, suicidiškai rašinėjęs „water witches crowned with reytes, / bear me to your lethal tide“, tapo viskam abejingos ir priešiškos visuomenės palaužto kūrėjo simboliu. Šis neeilinis talentas gyveno (ne gyveno, o gyvavo!) baisiame skurde ir, norėdamas užsidirbti bent duonos kąsnį, rašė kas pakliuvo: satyrinius eilėraščius ir poemas, politinius straipsnius ir pamfletus. Mokėjo jam nedaug arba visiškai nieko. Didžiausią honorarą – penkias ginėjas – gavo už teatrinės operetės tekstus. Nors grėsė badas, jaunasis poetas bodėjosi fizinio darbo kaip savęs neverto užsiėmimo. Kelias dienas prieš mirtį jaunuolis buvo gyvas tik vandeniu. Kaip išdidus aristokratas už paskutinius grašius nusipirko ne duonos, o nuodų. Jo kūną surado kambarėlyje ant grindų, klote nuklotų niekam nereikalingais rankraščiais...

Dar kartą jopštvaidrylia: ar šis laikmetis prieš Didžiąją Prancūzijos revoliuciją nepanašus į mūsiškį? Ar T. A. Rudokas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos narys, praeitais metais iš rašymo – profesinės savo veiklos – uždirbęs 324,00 litus, nė kiek neprimena mirštančio iš bado vargšo savižudžio Tomo iš ūkanoto Londono? Mąstykit, ką norit, bet aš, Antakalnyje sutikęs Tomą iš Vilniaus, broliškai priminsiu jam Voltaire’o „Poemą apie gamtos įstatymą“: Kai viskas prarasta ir dar yra vilties, gyvenimas yra prievolė, o mirtis – pareiga. Įkišiu jo kišenėn kokį „maironį“, užsirūkysim susėdę ant laiptų prie baro, tylėsim, kartu žiūrėsim į praeinančias merginas ir lauksim... Revoliucijos.