Pornomūza

Knyga akivaizdžiai skirta davatkoms ir literatūrologams piktinti. Kol tie samprotauja apie dvasinę literatūros misiją, Rudokas nesivaržydamas sudeda į pirmąjį romaną visas savo seksualines fantazijas ir dosniai pagardina rusiškais keiksmažodžiais bei kalėjimo žargonu. Tiesa, tai pirmas kartas, kai lietuviškoje knygoje aptinkame atvirų kalėjimo kasdienybės ir pornografinių vaizdelių aprašymų. Leidėjų drąsa sveikintina.

Turbūt autorius slaptai tikisi būti panašus į Henry Millerį arba bent jau į Charlesą Bukowskį. Anie irgi rašė autobiografinius romanus „apie nieką“: apie skurdų, triukšmingą ir pavojingą girtuoklių gyvenimą didmiestyje. Taip pat, kaip ir jų knygose, čia siekiama sugluminti suknistą visuomenę, išmušti ją iš vėžių, spjauti į veidą. T.A.Rudoko personažas – vienas iš tų senų „rokerių“, kokių dar galima sutikti pigiose aludėse. Ten jie kasdien geria siekdami pamiršti vargus ir tikėdamiesi „pakabinti“ simpatišką merginą.

Jurgiui Mitkiui pasiseka: blondinė pati puola jam ant kaklo. Juk jis iš tikrųjų – geros širdies. Tik tas nežmoniškas pasaulis, kuriame reikia dirbti, kad turėtum ką pragerti, nuskriaudė jį ir pavertė žvėrimi, nemokančiu nieko, tik kruštis. Ir dar – gailėtis savęs, visada per mažai vertinamo, puikuotis ištverme, bravūriškai muštis į krūtinę keikiant dabartinį jaunimą. Ir, žinoma, girtauti taip, kad žiežirbos lėktų. Be to jis neatitiktų tarybinių padugnių nukalto „tikro vyro“ štampo.

Tiesa, autorius „pagaili“ Mitkio ir tarsi Dievas iš dangaus nusiunčia jam laimingą meilę. Todėl šis galiausiai pasidaro sentimentaliai pozityvus: „– Tikras vyras turi būt sėdėjęs! – šūktelėjo Irka visiems kvatojantis ir nedviprasmiškai pažvelgė į Jurgį. – Na jūs čia baikite, draugai! – kuklinosi šis. – Tikras vyras pirmiausia turi mylėti moterį!“ (p.131).

Nes, be kita ko, Jurgis dar ir menininkas. Todėl jį reikia nuolat girti ir pabrėžti jo išskirtinumą. Jei vyresnės kartos lietuvių menininkai ir metalistai vis dar skaito knygas, tai šioje dauguma atpažins save: tai ištisos kartos portretas, pagražintas roko dainomis ir landynių gyventojų istorijomis. Tiesa, šie atrodo dirbtinoki: prostitutė rašo dienoraštį, o jos suteneris šneka metaforomis: „Dink greičiau iš tos veidrodžių karalystės!“ (p. 102).

Pabaiga irgi gana silpna, tad gal per anksti vadinti autorių „lietuviško undergroundo tėvu“ – reiktų sulaukti kitų romanų. Vis dėlto šis nėra „apie nieką“: jis –­ apie jautrią ir charizmatinę poeto T.A.Rudoko asmenybę.Tai akivaizdu, ką jau čia kuklintis.