Pornomūza

... esu – arba happy end

Prisipažinsiu, keletą dienų nedrįsau paimti į rankas šios knygos skambiu pavadinimu („Pornomūza“) – labai jau nenorėjau patvirtinti liūdniausių savo spėjimų, kad ypač spalvingu gyvenimu garsėjąs kūrinio autorius Tomas Arūnas Rudokas gali būti pristigęs spalvų kilnesniems užsiėmimams, negu kaulyti šimtgramio pro „Suokalbio“ grotas arba trokšti duoti kam nors į „liūlią“, juo labiau kad pastaruoju metu šis autorius sugebėjo talentingai ir profesionaliai nepateisinti visų lūkesčių. Knygos nugarėlėje išreklamuotas manieringas, vulgarus ir tariamai sąmojingas herojaus kredo „pisu, vadinasi, esu“ tik sustiprino įspūdį, kad knyga, galimas daiktas, stengiasi išspręsti kai kuriuos šiandienos žmonijai iškylančius dvasinius klausimus – pavyzdžiui, ar viską galima išdulkinti? Nesigilinant į galimus šio lozungo (o gal net manifesto?) interpretavimo būdus, sunku praleisti pro akis ir autoriaus kreipimąsi į skaitytoją. „Tai knyga apie nieką“, – atvirai sako jis. (O juk kaip dažnai po žodžiu „niekas“ slepiasi prėskas ir pretenzingas dvasingumas, neretai maskuojąs autoriaus kompleksus ir didybės maniją!) Leidėjai, regis, ir apeliuoja į kaip tik tokio pobūdžio skaitalų išsiilgusią auditoriją: „T. A. Rudokas – lietuviško literatūrinio undergraundo tėvas, fantazuotojas, girtuoklis, mergišius, meilės dainius ir buvęs zekas“, – rašoma toje pačioje knygos nugarėlėje. Suprask, lietuviškasis Charles Bukowskis. Antakalnio markizas de Sadas ir Henry Milleris. Normalios orientacijos Oscaras Wilde’as. George’as Bataille’as liaudžiai. Trumpai tariant, knygą rankose pavarčius, sukaupta informacija vertė mane spėti, kad valandėlę reikės mėgautis skaitant, kaip nesuprastas genijus T. A. Rudokas (jis, beje, pavaizduotas ir ant viršelio; suprantama, vienintelė tinkama iliustracija genijaus kūriniui – jo paties atvaizdas ir, šiukštu, nieko daugiau!) rašo apie nesuprastą genijų Jurgį Mitkį (t. y. apie tą patį T. A. Rudoką, tik kitoj saujoj) – apie tai, kaip jis pisasi... Suprantama, knygoje pisamasi dažnokai, – ir ne tik. Tuo įsitikinau, vos pradėjęs skaityti kūrinį – taip pat sėkmingai dulkinamasi, tratinamasi, krušamasi, stojama rakom, čiulpiama ir t. t. Netrukus sužinome, kad J. Mitkis turi didelį ir nepavargstantį penį (jei ką domina šio žodžio sinonimai, tikrai nenusivilsite – 22 p. yra ilgas sąrašas žodžių, kuriais galima apsakyti vyro lyties organą); jo nuobodžias dienas skaidrina ir uoliai sėklides glamonėja kurvelė buhalteriūkštė striptizo šokėja Mūza – ak, kokia ji nepakartojama! Nuolat įkyriai primenama, kad herojus padėjęs ant kaimynų – šie nesuprantą visu garsu klausomos jo mėgstamos muzikos. O juk jis ne tik klausosi muzikos, bet ir pats brazdina gitara ir rašo savo dainoms tekstus! Vesdamas naktinę radijo laidą, jis geria viskį (reikia juk laužyti taisykles!), – ir jam nieko! Trumpai tariant, dar neįpusėjus knygos susidaro įspūdis, kad naudodamas literatūrines klišes ir fetišus neišprususiai liaudžiai ar net sau pačiam (apgauti save juk dar sunkiau!), gardindamas juos necenzūriniais žodžiais ir debiliškais juokeliais, vietomis papolitikuodamas, o lemtingiausiose vietose „išsprogdamas“ sėkla autorius nuoširdžiai stengiasi parašyti labai labai netalentingą romaną. Laimė, autoriui nepavyko papuošti tėvyninės literatūros dar vienu labai blogu kūriniu – ir tokie įtaigūs turėję būti sėklos srautai, ir hipiški politikavimai, ir bajerėliai nepaliečia skaitytojo dvasios. Tai unikalus pavyzdys lietuvių, o ir pasaulinėje literatūroje – labai paskaitomas romanas dienos šviesą išvydo kaip tik dėl to, kad, stokojant talento (žinoma, niekas netvirtina, kad autorius visai neturėjo talento, veikiau priešingai – susidarė įspūdis, kad T. A. Rudokas labai labai nesaugojo gana didelio prigimtinio talento, ir šis vieną dieną jį tiesiog apvylė; tiesa, šįsyk – laimingai), autoriui nepavyko įgyvendinti visų savo sumanymų. Trumpai tariant, autoriui nepasisekė pavaizduoti savęs maištaujančiu šaunuoliu, kuriam nė viena jūra nesiekia kelių, o visos moterys taip susižavėjusios tuo, kas virš tų kelių stirkso, kad niekaip jų nuo to stirksučio neatplėši... Laimė, visi bandymai vaizduoti šaunuolį nueina perniek – visas kūrinys persmelktas egzistencinio nerimo. Gal kiek įtikinamiau ereliški pareiškimai skamba, kai herojus (matyt, ir autorius) daugiau įkala. Net atvirai pornografinės scenos fenomenaliai sugeba išlikti tarsi šešėlyje, nors kūrinys konstruojamas vien iš jų! Suprantama, natūraliai kyla klausimas: kas lieka iš viso kūrinio, jei tinkamai „negroja“ pagrindinis ir bene vienintelis jo siužeto ir kompozicijos elementas – kruštynės? (Nepasakysi, kad jos aprašytos ne meistriškai ar autorius stengtųsi dirbtinai jas suvulgarinti – nieko panašaus, kai kurias jų verta skaityti vien dėl jų pačių, nekreipiant dėmesio į vietą ir paskirtį siužete, juo labiau matyti, jog T. A. Rudokas uoliai mokėsi iš tokia kūryba pagarsėjusių autorių. Tiesiog sekso scenos nesukuria įspūdžio, jog kalbėti norima būtent apie tai.) Lieka tik žiauriai nelaimingas žmogus, kuriam padėti tikriausiai jau per vėlu (plg., J. Mitkis su savo Mūza per naujaką gauna dovanų vaikiškus drabužėlius – Mūzai vos pasidarius abortą), – būtent pats T. A. Rudokas, kuriam likimas tikrai nepagailėjo skaudžių smūgių. Finalinę sceną, kurioje pasirodo herojaus sūnus su drauge, norisi suprasti kaip metaforą, nors beveik neabejotina, kad autorius sūnelį prisiminė tik todėl, kad pajuto atėjus laiką negausius siužeto siūlelius sumazgyti į vieną mazgą. Tuo tragiškiau skamba romano finale pasigirstantys žodžiai „HAPPY END“. Faktiškai jais prisipažįstama, kad išeitis buvo, atrodo, kad ir dabar ji yra, tačiau nė velnio. Pabaiga. Nulis. Taškas. Net ir tas skambusis, knygos nugarėlėje išreklamuotasis herojaus kredo „pisu, vadinasi, esu“ įgauna visai kitą prasmę – gyvenimas atrodo prasmingas tik sanguliaujant. Trumpai tariant, herojus orgazmą suvokia kaip vienintelį jam prieinamą pozityvų potyrį, visa kita atsigręžę prieš jį. Jis visiškai pralaimėjęs, viltys sudužusios. Niekad daugiau nieko gero nebebus. Šioje kūrino vietoje be garso suskamba feci, quod potui* arba nedrąsi viltis non omnis moriar**. Būtent šis nebylus neparašytas autoriaus pagalbos šauksmas, kurį nuolat girdime tarp eilučių, ir yra tas dalykas, dėl ko romaną skaityti verta. Ypač naudinga jį paimti į rankas ir tiems puritoniškos prigimties žmonėms, kurie ligi šiol įsitikinę, kad literatūra, kurioje daug pisamasi, nepajėgi kalbėti apie žmogaus sielą – neabejotina, T. A. Rudoko kūrinys gali padėti jiems atverti akis, jei, žinoma, jie stengsis. Taip pat drįsčiau rekomenduoti šią knygą jaunuomenei, kurią tradiciškai labiau nei suaugusiuosius jaudina viskas, kas vienaip ar kitaip susiję su seksu – tai neabejotinai geriau, negu slapčia vis žiūrėti trečiarūšius pornografinius filmus, juo labiau kad gana geru stiliumi parašyta „Pornomūza“ apima gerokai didesnį problemų lauką ir, su didelėmis išlygomis, net laikytina šviečiamąja literatūra. Galiausiai, jei patikėsime ilgamečiu T. A. Rudoko draugeliu D. Pocevičiumi, kuris tvirtina, jog visos 2006 m. autoriaus pajamos – apie pusketvirto šimto litų, privalome įsigyti šią knygą vien labdaringais tikslais, nes leidykla „Kitos knygos“ avansu nesumokėjo autoriui nė cento (tikriausiai manė, vien tai, kad leidykla rizikuoja šią knygą leisti, jau yra savaiminė vertybė) – jis gaus du procentus už kiekvieną parduotą egzempliorių. Tad skubėkite į knygynus dabar, kad padėtumėte T. A. Rudokui nenumirti nuo troškulio!


* Padariau, ką galėjau (lot.).
** Mirsiu ne visas Aš (lot.).