Ponia su šuniuku

Nepaisant visų pagyrų ir liaupsių skirtų didžiąjam autoriui, turiu paminėti kuo svarbi ši knyga, kam ją skaičiau. Rinktinę sudarė Vytautas Visockas; iš rusų kalbos išvertė žymus autorių kolektyvas - visas lietuvių literatūros žvaigždynas: Leonardas Žurauskas, Edvardas Viskanta, Juozas Aputis, Valentina Churginaitė, Kazys Jankauskas.

Knyga sudėta iš šešiolikos trumpų kūrinių. Šį kartą akis prikaustė dėmesys paprastam žmogui. „Sodžiaus žmonės“ nukelia į apleisto, merdinčio kaimo tikrovę, kur sutinkame to laikmečio rutiną. Pagarba – čia retas svečias, kur ne kur aprašomame kaime dar rusena išlikęs žmoniškumas. Dar gyvas noras padėti vienas kitam, kažkas sugeba ir gali palaikyti sergantį šeimos narį, tačiau vis daugiau ir stipriau žmonėse išlenda paikas egoizmas. Aprašomas kaimas, kuriame valstiečiai stengiasi laikytis tradicijų, ten bijoma svetimų ir Dievo rūstybės. Apstu ir blogai gyvenančių, šykščių plikbajorių, atsiranda kažkada pabėgusių iš kaimo, vėl grįžtančių atgal į apleistas trobas, kur jie pasijunta nereikalingi arba per daug susireikšminę. Susiduriame su kasdieniu personažų nuoboduliu, pasireiškiančiu per nepriteklių, o būtent tai ir parodo autorius, kad tas nepriteklius ir skurdas žmogų paverčia juokingu gyvūnu.

Neverta ir netikslinga nuosekliai atpasakototi ir laikytis įsikibus visų tekstų. Fragmentiškai verta pasigilinti tik į sielą užgaunančius dalykus. Įstringa, kad A. Čechovo apysakos yra gana modernios, išraiškingos, jose veikiantys žmonės įtaigūs ir netgi nuoseklūs. Lyg pro rūką štrichuojama kaip tie veikėjai atrodo, daugiausiai kalbama ką jie jaučia sau, kitiems, pasauliui, savo praeičiai,  dabarčiai, koks santykis su Dievu. Skaitant norisi kiek stabtelti, įkvėpti, padaryti pertrauką. Kiek daug pasakyta, nors tiek nedaug ir glaustai parašyta! Minties gelmės nusako, kad ir pats skaitytojas tekste aktyviai veikia, jis įtraukiamas pamažu.

„Ponia su šuniuku“ - paties autoriaus monologas su savimi. (Gal jis kiek pakeitęs tam tikrus faktus, rašė būtent apie save?). Taip išgyventas paveikslas negali būti netikras... Kalbama apie dienų nusistovėjimą, jausmų atšalimą, kai toks buvimas tampa našta, žmogus pasiduoda. Paslaptinga ir kartu tokia žemiška, Jaltoje sutikta jauna ponia su šuniuku, kaip kokia saugi oazė, kurią atranda viską praradęs veikėjas. Ir džiugu, jeigu tai kas mums rodoma galėtų būti tikra siekiamybe, neišgalvotas nuotykis. Šis motyvas skirtas ryžtingai kuriantiems ateitį, aišku tame yra ir prieštaravimų, skaitytojas tą pajus, supras.

Žavingas, jautrus apsakymas „Archijerejus“ – jo negalima nepaminėti. Iškyla lyg kino scena, čia daug spalvų, žmonių, judesio. Žmonės apysakoje vaidina tiesiogiai, ar kiek apsimeta, nes jie negali būti patys savimi dėl tam tikrų dalykų: amžiaus, padėties, išsilavinimo. Užkabinama labai jautri styga, įtakingo, vienišo žmogaus tragedija ir mirtis. Tegul knygą skaito tie kam pabodo mobingas darbe ir beprasmės bobiškos apkalbos! Šios istorijos tikra panacėja. Knyga skirta tam kas svajoja pasislėpti spintoje. O su geru veikalu pavyks išnykti valandai ar dviem. Kai visą perskaitysite, pajusite savo širdį ir  sustingusias gyslas.
A. Čechovo „Ponia su šuniuku“ – apie tai „kaip žmonės moka kalbėti ir jausti“ ir apie tai „kai mus nutveria malonus šiurpas ir krūtinę staiga užlieja džiugesys“.