Ponia su šuniuku

Knygą sudaro šešiolika trumpų kūrinių, kuriuose dėmesys sutelkiamas į paprastą žmogų.

„Sodžiaus žmonės“ nukelia į apleisto, merdinčio kaimo tikrovę, kurioje atsiskleidžia to laikmečio sustabarėjusi kasdienybė. Pagarba čia – retas svečias, kaip, regis, ir daugelyje kaimų. Tik vietomis dar rusena žmoniškumas, išlieka noras padėti vienas kitam, palaikyti sergantį šeimos narį. Tačiau vis dažniau ir ryškiau žmonėse iškyla paikas egoizmas.

Aprašomas kaimas, kuriame valstiečiai stengiasi laikytis tradicijų, bijoma svetimų atėjūnų ir Dievo rūstybės. Netenka stebėtis ir blogai gyvenančiais, šykščiais plikbajorais. Atsiranda ir kadaise iš kaimo pabėgusių, bet vėl sugrįžtančių į apleistas trobas – jie čia pasijunta arba visiškai nereikalingi, arba pernelyg susireikšminę.

Skaitytojas susiduria su kasdieniu personažų nuoboduliu, gimstančiu iš nepritekliaus. Būtent tai autorius ir parodo – skurdas žmogų paverčia juokingu, apgailėtinu gyvūnu.

Neverta ir netikslinga nuosekliai atpasakoti visų tekstų ar įsikibti kiekvienos siužetinės detalės. Kur kas prasmingiau fragmentiškai gilintis į sielą žeidžiančius momentus. Įsimena tai, kad A. Čechovo apysakos stebėtinai modernios, išraiškingos, o jose veikiantys žmonės – įtaigūs ir nuoseklūs. Lyg pro rūką štrichuojama, kaip šie veikėjai atrodo, ką jaučia sau, kitiems, pasauliui, savo praeičiai ir dabartims, koks jų santykis su Dievu.

Skaitant norisi stabtelėti, įkvėpti, padaryti pertrauką. Kiek daug pasakyta, nors parašyta taip glaustai! Minties gelmė leidžia suvokti, kad skaitytojas pats tampa aktyviu teksto dalyviu – jis įtraukiamas pamažu ir tampa apsakymų pasaulio dalimi.

„Ponia su šuniuku“ – tarsi autoriaus monologas su savimi. Galbūt, kiek pakeitęs tam tikrus faktus, Čechovas rašė apie save? Taip išgyventas paveikslas negali būti netikras. Tekstas pasakoja apie kasdienybės nusistovėjimą, jausmų atšalimą, o kai toks buvimas tampa našta – žmogus pasiduoda. Paslaptinga ir kartu labai žemiška jauna ponia su šuniuku herojui pasirodo lyg saugi oazė, atrasta viską praradus. Džiugu, jei tai, kas rodoma, gali tapti siekiamybe – tikrų jausmų patirtimi. Šis motyvas skirtas ryžtingai kuriantiems ateitį, nors jame slypi ir prieštaravimų, kuriuos skaitytojas pajus ir supras.

Žavingas ir jautrus apsakymas „Archijerejus“ – jo neįmanoma nepaminėti. Jis iškyla lyg kino scena, kupina spalvų, žmonių ir judesio. Personažai čia vaidina – kartais atvirai, kartais apsimesdami – nes negali būti savimi dėl amžiaus, padėties ar išsilavinimo. Paliečiama labai jautri styga: įtakingo, bet vienišo žmogaus tragedija ir mirtis.

Tegul šią knygą skaito tie, kuriems pabodo mobingas ir apkalbos – šios istorijos gali tapti tikra panacėja.

Ji skirta ir tiems, kurie svajoja pasislėpti, atsiriboti. Su geru kūriniu tai tikrai pavyks – bent valandai ar dviem.

A. Čechovo „Ponia su šuniuku“ – apie tai, kaip žmonės moka kalbėti ir jausti, ir apie tą akimirką, kai mus nutveria malonus šiurpas, o krūtinę staiga užlieja džiugesys.

© Alicija Valentukevičiūtė, 2016.