Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Politika

Politika
Politika

Rašinio antraštę nugvelbiau iš aistringai reklamuotos knygos. Pamenu, kaip šviežutėlę ją pamačiau leidykloje „Tyto alba“. Atstūmiau. Ar galėjau spėti, kad žmogus, darydamas bestselerį, pasirinks tokį pavadinimą. Kai susivokiau, kad „Politika“ apolitiška, knygos vis tiek vengiau. Mėgstu vaidinti atsparią reklamai. Gal tokia ir esu – liguistai atspari. Retsykiais neimu net labai gero daikto, jei tik apie jį daug ir garsiai šaukiama.

Vis dėlto „Politika“ pateko į mano rankas, gal derėtų sakyti – ant rašomojo stalo. Bet juk meluočiau apie stalą... Tokias knygas dera skaityti krėsluose ar lovose, o kol skaitai – kramsnoti ir gurkšnoti. Įtaigiausia knygos reklama yra pokalbis: kartą nugirdau, kaip ginčijasi „Politikos“ jaunojo autoriaus bendraamžiai, o juk svarbi ir Giedrės Kazlauskaitės (ne)populiari nuomonė anuose „Šiaurės Atėnuose“.

„Politika“ ne nuo pirmojo puslapio, gal nuo kokio devynioliktojo man ėmė įtartinai dvelkti Milanu Kundera. Kuo toliau, tuo labiau. Tas esamasis laikas, tas autoriaus atviras kalbėjimas, kaip ir kodėl jis mums rašo, tie nukeliavimai į šalis, tie tartum atsitiktiniai, epizodiniai personažai... Palengvėjo, kai įpusėjus ir pats autorius kuo atviriausiai išpažino meilę Kunderai.

Taip, jis mokinys, o gal pameistrys, gizelis; vargu ar pralenks mokytoją, bet neakivaizdiniams mokytojams lenktynių tai jau tikrai nereikia.

Su anglų rašytojo Adamo Thirlwello (g. 1978) bendraamžiu lietuvių poetu M. vieną vakarą beveik susibariau ir aš.

– Juk suprantate, Gintare, ta knyga – šūdas paskutinis, – sakė jis.

– Ne toks jau ir š... – sakiau aš.

Ir tikrai. Ne toks š..., kad dvoktų. Bet ir ne šienas, – tikrai ne, – kuris kvepia aitria paslaptimi. Neišsižadu savo atidaus skaitymo. Man įdomus debiutanto eksperimentas – atvirai eiti kito rašytojo pėdomis, tik kur kas brutaliau, pigiau. Ar pamenate Milano Kunderos „Nemirtingumą“?

Ten yra trapus mirksnis: jie trise viešbutyje ties veidrodžiu, viena moteris ir du vyrai. Tik mirksnis... „Politikoje“ trapumo beveik ir nėra: dviejų moterų ir vieno vyro seksas varganas, bejėgis, painus... Jei kas trokštate pažaisti trikampį, paskaitykite „Politiką“ – norai praeis. Kaip po to sekso miegoti? Kas šalia ko, kuris prie kurio?

(Seniai seniai, kadaise, ankstyvuosiuose „Š. A.“ rašiau maždaug taip: geriausias seksas – padėti galvą ant peties; 1990 metais itin tiražingus „Š. A.“ uoliai skaitė signatarai, o ir aš buvau smalsi žurnalistė, Aukščiausiojoje Taryboje apsigyvenusi; kai kurie politikai rodė man savo petį, jie juokavo: tai gal, Gintare... tas juokavimas nebuvo nei brutalus, nei ciniškas, anaiptol: skaitantys žmonės kalbasi savąja kalba. Dabar Seimo nariai nebeskaito „Š. A.“, aš nebesilankau Seime, ko ten eiti, su kuo kalbėtis... bet likau ta pati: jei nėra peties, ant kurio gali padėti galvą, tai kam visa tai?)

Adamo Thirlwello knygoje įdomiausi ekskursai apie Kunderą, Havelą, Mandelštamą; britų kelionė į Rumuniją ieškoti architektūros taip pat iškalbinga. Ar rumunai jau spėjo įsižeisti?

Jaunasis Adamas metrui Milanui gal kiek pasitarnavo: jis susimokėjo mokytojui. Atsilygino. Poetas M. man pasakojo, kad Kundera Britanijoje beveik nežinomas, neverstas. Dabar – reklama. Panašiai Lietuvos jaunieji žvaigždukai primena (ar pirmąsyk parodo) savo bendraamžiams garbaus amžiaus patyrusius dainininkus – Noreiką, Kaniavą.

Ginčas dėl „Politikos“ su poetu M. truko neilgai: kai kurios knygos vertos tik kelių sakinių.

M. pasičiupo iš lentynos kitą knygą. Pageltusią... M. (o ir mano) mylimą. Ji „Sakalo“ leista 1943 metais. Jos pavadinimas trumpas ir aiškus: „Poezija“. Jos autorius – Jonas Kuosa-Aleksandriškis.

(Gražų sapną tuo metu kitame kambaryje sapnavo mano mama, už M. kiek per pusšimtį vyresnė – ir ji myli Aistį; ką reiškia penkiasdešimt, šimtas, net du šimtai metų literatūros istorijai, – mūsų visų skaitymams? Palauk: žalia naktis, lyg akys katino, – šit ką mes visi perskaitėme tą naktį.)

M. atsivertė ir kitą, atsineštą, knygą. Skaitė balsu pernakt. Tai buvo Sergejaus Kozlovo pasakos „Ežiukas rūke“, tikrai rašytojo Kozlovo – ir ta, žymioji, pagal kurią sukurtas animacinis filmas, ir daugybė kitų rūkingų ežiuotų... Žodis! Ir šįsyk – dėkudie – pirmasis buvo žodis, bet dvaro klusnūs reveransai skirti ne tam, kas rašoma, kas girdima. Kas matoma.

Lietuviškoji politika, jei tik pamenate rinkimų agitaciją, iš Lietuvos radijo išstūmė pasakas. Tuo laiku mums kalbėjo kandidatai. Tapau priklausoma nuo jų. Šiek tiek. Lietingo vakaro jaukumas: klausausi visos Lietuvos naiviai gudrių balsų, dėlioju kompiuteryje pasiansą... Nutryniau pelę – tiek to nuostolio. Bet pamėgau vieną radijo žurnalistą: kaip jis moka pačiupti pauzę, pasakyti tik vieną iškalbingą garsą, maždaug tokį: hm...

Politikų pasianso nuostoliai – kiti, kitokie... Pažįstu moterį, nustojusią mylėti. Paleido ji spalio vėjais (be jokios dramos!) senos meilės likučius, nes išrinktasis įsibrovė į partijos sąrašą; kokia ta partija, laimės ar pralaimės – jai nesvarbu. Labai svarbu, kad tas, kuris atrodė esąs filosofas – gyvenimiškąja prasme, ne moksline – pasirodė pernelyg tikslus.

Žinau, kaip nežinosiu, kad vaizdas yra iškalbingas, kad akys ir rankos pasako daug... Bet balsai!

Radijo studijoje Vilijos Blinkevičiūtės sukeltas turgus... Ir tas žmogus nuo Vilkaviškio, kuris bene vienintelis prisipažino: kaip neisi į Seimą, kai ten tokios geros algos. Dabar jis, varguolis ūkininkas, jaučiasi atskirtas nuo partijos draugų, nes jie neturi pinigų kalbėtis telefonu, tai kokia čia partija... Jo supratimu, minutė televizijoje kainuoja kokius kelis šimtus litų; jei taps Seimo nariu, galės ją nusipirkti. Tada jau pasakys! Neatsimenu, kas, iš kur buvo kitas žmogus, naiviai tikėjęs, kad kalba tik šoferiams. Jis kuo atviriausiai teigė: jei jau vakaras, tai visi žiūri televizorių, ką veikti dar?

Mano televizorius – autobuso langas. Galėčiau gyventi autobuse. Gyvenimas man būtų filmas, – žiūriu ir nebežinau, ar pralekiu aš, ar pralekia pro mane... Spalio dienoraštyje, rasotame autobuso ekrane, išliko 12-oji sidabro diena, – jos saulėti šerkšnai pakeliui į Ukmergę. Ir spalio 16-oji... Kas patikės, kad tą dieną Verkių parke sutikau žiogą.

Nebent tik žiogas.

Išliko spalis: šunramunių balti debesys palei mano Nerį, – palei mūsų gyvenimus.
Gintarė Adomaitytė
2004-12-08
 
Kita informacija
Pavadinimas
originalo kalba:
Politics
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Vertėjas (-a): Vytautas Petrukaitis
Puslapių: 285
Kodas: ISBN 9986-16-370-6
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-31 13:43
neegzistuojantis
Ir ką gero tu toj knygoj radai?
Šita knyga ne šiai š..., tai dar ir pigus š...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-07 13:48
Agnieszka
Šūdas. knyga šūdas ir recenzija. dėlto, kad čia esė kažkoks. pradžia gera labai o į pabaigą grybų pripjovei.. et.
jei kaip esė vertinti tai aš nesikišu, nekenčiu esė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-07 11:44
Varnas
ne kokia recenzija ir kaip tokią į ,,Šiaurės Atėnus" talpina? netikėtumas per netikėtumą... neduodu nei vieno balo. Nėra už ką duoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-07 11:38
Varnas
Man patinka recenzijos, kur autoriaus balsas atsiskiria nuo recenzento balso;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-18 22:49
nuojauta
xex... o mano radijas dabar groja mikutavičiaus dainą..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-08 13:08
Bangpūtys
Nu kas per recenzija, malimas kažkoks. Ja, veikiau esė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-08 08:34
Maumaz
Tai kad čia ne recenzija, o G. Adomaitytės esė su užuominomis apie knygą. Tad gal ne prie recenzijų, o "Pro stiklą" reikėtų dėti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą