Pokštas

„Tad kas vis dėlto klydo? Pati istorija? Ta dieviškoji, protingoji?.. O jeigu istorija krečia pokštus?“

Milano Kunderos „Pokštas“ turbūt priklauso tokiam romanų tipui, kuomet jais pirmiausia yra susidomima dėl autorių. Ne paslaptis, kad ir aš romaną paėmiau į rankas todėl, kad Milaną Kunderą žinojau kaip puikų prozininką, rašantį įdomia tematika ir savitu stiliumi. „Pokštas“, pirmasis Kunderos romanas, dar kartą patvirtino, kad ne veltui šis rašytojas yra vadinamas pasaulinio garso prozininku, nes jau šiame romane galima rasti brandžių egzistencializmo temų, beje, būdingų ir vėlesniems jo romanams.

„Pokšte“ nėra aiškiai išskirto pagrindinio herojaus. Visą istoriją, trunkančią tris dienas, pakaitomis iš savos pozicijos pasakoja keturi asmenys. Šis rašančiojo pozicijos keitimas suteikia kūriniui savotiškos dinamikos ir aiškiai gyvina romano vaizdą. Be to, kiekvienas „žiūrėjimo taškas“ (pasakojantis veikėjas), įneša savo gyvenimo istorijos dalį, todėl veiksmo laikas transformuojasi ir dėl retrospektyvaus pasakojimo ryškiai išsiplečia. Iš šono žiūrint, galėtų pasirodyti, kad veiksmo eiga staigiai nutrūksta ir pradedama pasakoti apie kažką visai nesusieto. Tačiau čia ir atsiskleidžia Kunderos talentas, suvedant tas gyvenimiškų istorijų dalis į vieną bendrą bei natūraliai susietą visumą.

Savotiškai svarbus ir man ypač įdomus bei traukiantis pasirodė romano veiksmo laikas ir vieta – 1964m. Komunistinė Čekoslovakija. Čekų ir slovakų tautų istorija labai panaši į Lietuvos istoriją. Bet nors ir panaši, tačiau padėtis toli gražu nėra identiška. Čekoslovakija nebuvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, todėl nenuostabu, kad vietos komunistų partija vykdė „švelnesnę“ sovietmečio politiką vietos gyventojų atžvilgiu. Ta sklindanti laisvė jaučiasi iš įvairiausių smulkmenų: nuo džiazo, girdimo radiju, iki privačių restoranų bei kelionių į užsienį, kurios vargu ar būtų tokios įprastos bei natūralios to laikotarpio Lietuvoje.

Užvis įdomiausia, kad ta istorinė situacija atsiskleidžia visiškai iš kitos pozicijos, nei šiandien esame įpratę girdėti. Ją pasakoja žmonės, kurie patys tiki socializmo idėjomis: iš partijos bei universiteto jaunystėje už kvailą pokštą pašalintas, bet socializmo neatsisakęs Liudvikas, radijo žurnalistė Helena, ideologiškai atsidavusi partijai, liaudies meno propaguotojas Jaroslavas ir gydytojas Kostka, vienintelis iš visų tikintis Dievą, bet tai netrukdo jam būti aktyviu socialistu. Šiandien gali pasirodyti keista, bet Kundera romane nekritikuoja komunistų politikos. Tai paprastai paaiškinama: nors Kundera jau nuo 1957m. gyvena Paryžiuje, kur ir 1965m. pabaigoje baigė savo romaną, tačiau šitaip greičiausiai jis atskleidžia tuometines visuomenės nuotaikos. Bet vis dėlto romane įmanoma užčiuopti savotiškos kritikos: būsimo 1968m. Prahos Pavasario aidus, neslepiamą nustebimą įvykdytomis naujovėmis (ypač Stalino kulto pasmerkimu 1956m.) bei bandymą prisitaikyti prie Atšilimo politikos.

Kaip sakė vienas romano veikėjų Liudvikas, „tie laikai skelbėsi esą patys linksmiausi iš visų, ir kiekvienas nesidžiaugiąs buvo įtarinėjamas, kad jį liūdinanti darbininkų klasės pergalė ar kad jis individualistiškai grimzta į savo vidinį liūdesį.“ Būtent tokia „pokštaujanti“ kalba ir fantastiškai ištobulinta Kunderos ironija lydi skaitytoją per visą romaną, kol finale galutinai įtikina, kad visas gyvenimas yra nieko daugiau, o paprasčiausias pokštas.