Pokštas

1950 m., Čekoslovakijoje viešpataujant gana rūsčiam komunistiniam režimui, jaunatviškai entuziastingas komunistas Milanas Kundera buvo pašalintas iš partijos už "individualizmą". Pirmojo Kunderos romano "Pokštas" (baigto rašyti 1965 m.) pagrindinis veikėjas Liudvikas tuo metu taip pat pašalinamas iš partijos ir kartu iš universiteto. Pašauktas į kariuomenę, jis, kaip politiškai nepatikimas, negauna ginklo, o yra nusiunčiamas į darbo batalioną sunkiai triūsti šachtose, kur tvarka kai kuo panaši kaip konclageryje. Vis dėlto ten galima užsidirbti, be to, kartais išleidžiama į miestą, kur jaunus, izoliacijoje gyvenančius vaikinus labiausiai domina merginos.

Šis, trečiasis, ilgiausias knygos skyrius yra įspūdingas gana tradicinio pasakojimo galia. Šiaip jau, žinoma, Kunderos, kaip prozininko, stiprybė turbūt kita: žmonių santykių sandūrų nenuspėjamumas ir paradoksalumas, parodomas analizuojant tam tikrus šių santykių bei žmonių silpnybių aspektus. Ta analizė, aišku, būna ne nuobodžiai mokslinė, o įkvėptai įžvalgi (neretai tiesiog išmintinga) ir literatūriškai žaisminga. Pats Kundera apie tai sakė: "Už romano ribų mes esame įsitikinimų sferoje - visi yra įsitikinę savo pareiškimais: politikas, filosofas, durininkas. Tačiau romano visatoje niekas nieko netvirtina: tai yra žaismo ir hipotezių sfera. Taigi romane apmąstymas būna iš esmės tiriamasis, hipotetinis". To esama ir šiame romane, ypač paskutiniuose dviejuose skyriuose. Vėlesnėje kūryboje visa tai pateikiama taupiau, taikliau, galbūt su didesne kompozicine darna arba platesne temų gama.

Vis dėlto tie, kas vertina Kunderos kūrybą (o tokių Lietuvoje nemažai), neturėtų nusivilti ir šiuo romanu. Beje, Čekijoje jį kai kas vertina labiau už kitus šio autoriaus kūrinius, nes jis, ko gero, "čekiškiausias" - visas veiksmas (kurio bendra laiko skalė apima apie 15 metų) vyksta Čekoslovakijoje, čia atsispindi kai kurie svarbūs šalies istorijos lūžiai. Bet, kaip romane sakoma apie Liudviko pamiltą Liuciją, ji "nieko nenutuokė apie didžiąsias laikinas problemas, ji gyveno mažaisiais ir amžinais rūpesčiais" (kursyvas Kunderos). Liudvikui rūpi ir didžiosios problemos, jis daro apibendrinimus: "Pradėjau suvokti, kad mūsų "juodasis" kolektyvas (t.y. politiškai nepatikimų, represuotų - L.J.) taip pat gali nukankinti žmogų (išguiti į gyvenimo nuošalę arba pasiųsti mirti), kaip ir anas žmonių kolektyvas aukštosios mokyklos salėje, kaip gal ir kiekvienas kolektyvas".

Vis dėlto Milanas Kundera labai pabrėždamas tvirtino, kad tai nėra politinis romanas, - jam tai teko daryti dėl to, kad, aštuntame dešimtmetyje pasirodžius "Pokšto" vertimams Vakaruose, daugelis vertintojų, paveikti sovietinės invazijos į Čekoslovakiją, pirmiausia buvo linkę žvelgti į šį romaną per politikos ir ideologijos prizmę. Prieš tokį redukavimą Kundera rengė nepaliaujamą kampaniją, kuri, pasak jo paties, galiausiai davė rezultatų. Kitas jo žygis buvo prieš blogus vertimus, prieš sąmoningus trumpinimus, pagražinimus ir kitokius iškraipymus. Almio Grybausko vertimo tokiom nuodėmėm niekaip negalima apkaltinti - jis atliktas adekvačiai ir literatūriškai sėkmingai, o ir kai kurie mums žinomi, gal šiaip ir vengtini slavizmai čia tinka, nes yra autentiški. Tiesa, keistoka, kad 24 ir 180 puslapiuose vietoj 1956 m. atsirado 1965 m. (originale čia pavartota alternatyvi čekiška forma: "v šestapadesįtém"; bet pirmuoju atveju ir šiaip aišku, kad Stalino nusikaltimai buvo paviešinti 1956 m.).

Pavadinimo "pokštas" visų pirma yra tas, kad studentas Liudvikas pasišaipo iš kai kurių partinės ideologijos kalamų idealų - merginai, kuriai jis simpatizuoja, nusiunčia atviruką su žodžiais: "Optimizmas yra žmonijos opijus! Sveika dvasia dvelkia kvailumu. Tegyvuoja Trockis!" Iš tiesų jis norėjo patraukti per dantį ne tiek režimo ideologiją (kuria iš esmės tikėjo), kiek tą merginą, kuri į viską žiūrėdavo pernelyg rimtai. Jo pokštavimo jinai nesuprato, o juo labiau nesuprato valdantysis režimas, konkrečiai tie partijos "sarginiai šunys", kurie ir susidorojo su juo. Rimtumas ir nerimtumas yra viena iš šio romano temų - tai akcentavo pats autorius (jis apskritai mėgsta komentuoti savo kūrinius), taip pat paminėjęs kitas temas: "kerštas, užmarštis, istorijos ir žmogaus santykis, susvetimėjimas savo veiksmų atžvilgiu, meilės ir sekso atsiskyrimas".

Istorijos ir žmogaus santykis čia, be kita ko, turi sąsają su pokštavimu. Liudvikas jaučiasi nukentėjęs dėl nekalto pokšto ir iš pradžių tokį savo gyvenimo smūgį laiko klaida, bet, žinia, komunistinių represijų šluota tokias "klaidas" šlavė masiškai. "Tos klaidos buvo tokios dažnos, tokios visuotinės, kad buvo jau ne išimtys ar "klaidos" visuotinėje eigoje, o priešingai - kaip tik jos ir sudarė tą eigą".

Erotinių nesusipratimų motyvas, gana dažnas Kunderos kūryboje, čia įgyja lemtingą reikšmę. Iš pradžių atrodo, kad turime tipišką situaciją: geismo kupiną vaikiną drovi mergina atstumia, nes jo seksualiniai reikalavimai jai nepriimtini. Ir nors jiedu, regis, abu vienas kitą myli, jų santykiai baigiasi abiem nelaimingu išsiskyrimu. Bet Kundera tuo nesitenkina - jau gerokai vėliau romane paaiškėja, kad iš tiesų buvo kitaip. "Kiekvienas romanas skaitytojui sako: viskas nėra taip paprasta, kaip tau atrodo", - teigė Kundera knygoje "Romano menas".

Viskas ne taip paprasta ir penkiolika metų vėliau, kai Liudvikas mano radęs progą atkeršyti savo pagrindiniam kaltintojui Zemanekui, jo nuosprendžio skelbėjui metant iš partijos ir universiteto, - "atlikti vieną gražią destrukciją", iškrėsti dar vieną pokštą. Tas kerštas nepavyksta ne tik todėl, kad, naudojantis Zemaneko žmona kaip įrankiu, išjudinami kiti procesai, bet ir todėl, kad, kaip paaiškėja, pats Zemanekas dabar yra kitoks - jo paties veikla universitete piktinasi ortodoksiniai komunistai: "būčiau stojęs jo pusėn visuose šiuose konfliktuose", - mano Liudvikas.

Antra vertus, nuneigdamas iliuzijas, autorius nesiekia į jų vietą iškelti kokią nors aiškią tiesą, o, pasak jo paties, puoselėja "eksperimentinę mintį", kuri "siekia ne įtikinti, o įkvėpti - įkvėpti kitą mintį, išjudinti mąstymą; todėl romanistas turi sistemingai desisteminti savo mąstymą, nuspirti barikadas, pasistatytas aplink savo idėjas".

Šiame romane Kundera pirmą kartą panaudojo vėliau pakartotą "formos archetipą": kūrinį sudaro septynios dalys, kurių šeštoji (čia dominuoja naujas personažas) lyg ir nukrypsta nuo pagrindinės linijos arba "atveria slaptą langą romano sienoje". Bet skaitymo malonumą skaitytojas patiria ir nepaisydamas šių formos dalykų.